Neapsikentusi intrigų Jurga Anusauskienė atsisakė Lietuvos atstovės pareigų Baltarusijos festivalyje „Slavianskij bazar“

J.Anusauskienė pasakoja, kad istorija, susijusi su jos pasitraukimu iš „Slavianskij bazar“, prasidėjo prieš  metus, kai dėl kelių asmenų ambicijų ir intrigų buvo priverstas pasitraukti renginio įkūrėjas bei pagrindinis organizatorius Radionas Bassas, festivalį rengęs du dešimtmečius.

Tuomet festivalyje dirbantys įgalioti atstovai užsieniui, tarp kurių buvo ir J.Anusauskienė, parašė raštą Baltarusijos vyriausybei, prašydami R.Bassą grąžinti į buvusias pareigas. Deja, niekas į jį nesureagavo ir, pasak pašnekovės, buvo paskirtas naujas, jaunas ir visiškai nekompetetingas renginio, į kurį atvyksta apie 6000 dalyvių iš 30 valstybių, vadovas.

„Metus dar stebėjau, kas vyksta festivalyje. Tačiau jau praėjusi vasara įrodė, kad suvaldyti kultūrinę olimpiadą, kurioje per 10 dienų įvyksta 120 renginių, tikrai gali tik patyręs asmuo“, – sakė J.Anusauskienė.

Anot jos, festivalio kokybė staigiai krito ir dirbti matant kaip viskas keičiasi į neigiamą pusę yra neįmanoma. Renginių Lietuvoje organizatorės tvirtinimu, galbūt kas nors ir atsiras, norintis dirbti stebėdamas renginio nuosmukį, bet jai tai patirti per skaudu.

„Slavianskij bazar“ labiausiai skirtas propaguoti slavų kultūrą. Ar jis Lietuvai buvo svarbus?

Pati festivalio pradžia prieš 23 metus turbūt buvo aktuali tik šalims, kurios renginį finansavo – Rusijai, Ukrainai ir Baltarusijai. Ypatingai pastarajai, juk viskas Vitebske gyvuoja festivalio rėmuose. Tačiau R.Bassas sugebėjo kuklų renginį užauginti iki tokio lygio, kad jo scenoje koncertuodavo ir žinomiausi pasaulio atlikėjai, teatrai, baleto šokėjai.

Papasakoti, kokio masto yra festivalis ir kas ten vyksta nė sykio jame nebuvusiam yra labai sudėtinga. Pagrindinė koncertų scena – vasaros amfiteatras, talpinantis 7000 žiūrovų, į kurį žmonės ateidavo pažiūrėti koncertų ir 2 val. nakties, daugelį priblokšdavo savo naujausiomis technologijomis, puikiais užkulisiais.

Lietuvos atstovams festivalis buvo taip pat labai svarbus. Juk jo koncertus transliuodavo net pusšimčio valstybių televizijos, o stebėdavo prodiuseriai, renginių organizatoriai, užsienyje dirbantys vadybininkai. Tarpusavyje net pajuokaudavome, kad „Eurovizijos“ konkurso galime net nežiūrėti, nes užėmę pirmąsias dešimt vietų atlikėjai vis tiek svečių teisėmis dalyvaus „Slavianskij bazar“. Lietuviams festivalis – puiki galimybė parodyti save ne tik gimtinėje.

Kol dirbau festivalyje, į jį išvykdavo nemenkos lietuvių delegacijos. Kartais jose būdavo ir 60 žmonių. „Slavianskij bazar“ scenoje yra koncertavę ne tik dainininkai. Pasirodymus rengė šokėjai. Buvo pristatytas ir ne vienas lietuviškas filmas, spektaklis.

Koks buvo jūsų darbas?

Kuruodavau viską nuo A iki Z. Jau nuo sausio mėnesio ieškodavau Lietuvoje festivaliui tinkamų projektų, į mane kreipdavosi ir patys, norintieji dalyvauti. Detaliai aptardavome pasirodymus. Filmuotą medžiagą, nuotraukas ir biografijas siųsdavau „Slavianskij bazar“ vadovams. Didžioji dalis rekomenduotų kandidatūrų būdavo patvirtinama. Festivalyje dalyvauja ir vaikai, ir suaugę. Be abejonės, daugiausiai dėmesio sulaukia „Populiariosios dainos“ konkursas, kurio nugalėtojui tenka 15 tūkst. JAV dolerių apdovanojimas. Sėkmingiausi Lietuvai buvo 2008-ieji, kuomet įveikęs daugybę varžovų „Grand prix“ laimėjo Donatas Montvydas. 2009-aisiais Jeronimas Milius užėmė trečią vietą, o 2011 m. Rūta Ščiogolevaitė – antrąją. Prizines vietas beveik kasmet laimėdavo ir Lietuvos mažieji atlikėjai.

Tvarkydavau dokumentus, rūpindavausi afišomis, kita reklama. Kiekvieną atvykstantį Lietuvos atstovą, nepriklausomai nuo paros laiko, pasitikdavau prie įvažiavimo į miestą. Paaiškindavau kaip paprasčiau orientuotis mieste, kur nakvoti ar pavalgyti. Taip pat lydėdavau į repeticijas ir pasirodymus. Mano telefonas veikdavo visą parą. Pažinojau vardais ir Vitebsko milicininkus, ir medikus.

Kartą į festivalio atidarymą vykstantį vasaros amfiteatre  turėjau pristatyti maestro Virgilijų Noreiką. Nuvykau jo pasiimti, bet tik tuomet sužinojau, kad visi keliai mieste uždaromi, nes į jį atvyko Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Nepaisydama draudimo ketinau važiuoti, nes V. Noreikai reikėjo skubėti į pasirodymą. Tačiau priėjęs prie manęs jaunas kareivis perspėjo, kad šaus, jei mašina pajudės iš vietos. Nežinau, kas tuomet susisuko galvoje, bet sakau „Šauk, bet tada jūsų Prezidentas neišgirs „liaudies artisto“ prof. Virgilijaus Noreikos!“ ir nėriau festivalio link didžiuliu greičiu. Mums bevažiuojant link „Slavianskij bazar“ prasilenkėme su prezidento eskortu.

Šaudymu turbūt tik gąsdino...

Na, per dešimtmetį Vitebske esu prisižiūrėjusi visokių stebuklų. Laima Vaikulė ne sykį viešai yra išsakiusi susižavėjimą prisimindama, kaip pirmame festivalyje koncertavo medinėje scenoje, o publika jos klausėsi sėdėdama ant žolės. Vėliau atsirado viskas – grandiozinis vasaros amfiteatras,  8 pritaikytos įvairiausiems pasirodymams scenos su pačia moderniausia garso, šviesos aparatūra, pastatyti viešbučiai, restoranai ir t.t. Pasirodymus kurdavo Sankt Peterburgo ir Maskvos režisieriai, prie pultų stovėdavo geriausi operatoriai, darantys stebuklus.

Kadangi liepos mėnesį vykstančio festivalio žiūrovai ne sykį buvo permerkti lietaus, šešioliktam festivaliui per metus laiko virš amfiteatro buvo sumontuotas didžiulis stogas. Jame buvo išvedžiota 20 kilometrų diodų, leidžiančių šviesti visomis spalvomis. Televizijos operatoriai filmuodavo net iš sraigtasparnių.

Festivalio svečiams laisvu laiku neturint kur pasivaikščioti, taip pat per metus laiko buvo pastatytas Vitebsko „senamiestis“ – su siauromis gatvėmis ir bažnyčiomis auksiniais kupolais.

Festivaliui neabejinga buvo ir Lietuvos publika, todėl kasmet į renginį važiuodavo žurnalistai, o vėliau vienas iš pagrindinių mūsų šalies kanalų transliuodavo koncertus.

Matėte ne vieną skandalingą slavų popmuzikos žvaigždę. Ar jų elgesys stebino?

Ir daugybę jų spektaklių! (juokiasi) Festivalyje kasmet kuriai nors įžymybei yra įteikiamas „Rugiagėlės“ apdovanojimas. Viskas vyksta labai iškilmingai. Iš pradžių žvaigždė atvyksta neva į repeticiją, prie salės nutiesiamas raudonas kilimas, užsakomas limuzinas, sukviečiama žiniasklaida. Vienais metais 15.30 val. turėjo atvykti ir išdidžiai kilimu pražygiuoti Valerijus Leontjevas.

Tačiau likus penkioms minutėms iki jo atvykimo prie kilimo privažiuoja prabangi mašina, iš kurios išlipa Filipas Kirkorovas. Jis pakelta galva, kurią puošia šiaudinė skrybėlė, užsidėjęs linines kelnes ir sandalus raudonu kilimu  nužygiuoja į estradą. Trečdalis žurnalistų nuskuba paskui dainininką. Festivalio organizatoriai puola šukuoti raudono kilimo. O tuo metu atvyksta visas išdidus ir išsipustęs V.Leontjevas. Tik jis dar nežino, kad kilimu žengs nebe pirmas, o antras. F.Kirkorovas savo šou tą popietę tęsė. Jis palaukė, kol V.Leontjevas pradės dainuoti ir tada lėtai lėtai praėjo pro pat sceną...  V.Leontjevas „taškosi” ant scenos, o F.Kirkorovas pasuka galvą, atsainiai pamojuoja ranka ir tarsteli: „Oi, ir tu čia?! Sveikutis!“

V.Leontjevas festivalyje buvo ypač aptarinėjamas. Jo kambario langai turėjo būti aklinai uždengti, tačiau dainininkas slėpėsi ne nuo gerbėjų ar kolegų. Buvo kalbama, kad dėl plastinių operacijų padarytos žalos nebeužsimerkia jo akys ir bet koks šviesos srautas trukdo miegoti.

O štai ukrainiečių aktorius, humoristas Andrejus Danilko, išgarsėjęs kaip skandalingoji persona Verka Serdiučka, iš tiesų yra labai kuklus. Jis net galvą pakelia retai, o tuo, kokį jį pažįstame, virsta tik užlipęs į sceną.

„Eurovizijos“ nugalėtojo Aleksandro Rybako sceninis įvaizdis yra labai klaidingas. Iki paprasto berniuko su liemene jam labai toli. Po to, kai laimėjo „Eurovizijoje“, į „Slavianskij bazar“ jis atvyko tik su sąlyga, kad už dvi dainas gaus 110 tūkst. eurų honorarą. Pusė šios sumos pusė buvo skirta privataus lėktuvo nuomai.

Įdomūs buvo dainininkės Patricios Kaas reikalavimai organizatoriams. Jos palydoje turėjo būti vyrai arba ne jaunesnės nei 50 metų moterys... Matyt, atlikėja nenorėjo konkurencijos... Visas jos „žvaigždiškumas“ baigėsi, kai reikėjo išvesti pasivaikščioti savąjį šunį.

„Slavianskij bazar“ gilų įspūdį paliko „Modern Talking“ lyderiui Tomui Andersui. Savo gražiausias dienas scenoje jau suskaičiavęs atlikėjas buvo apstulbęs, kai po pasirodymo su pilna fonograma prie jo išsirikiavo gerbėjos su gėlėmis. Tai, kad jis ne praeities, o „ateities garsenybė“ iš T.Anderso veido dar buvo matyti ilgą laiką. Matyt įtikėjo, jog jis tikrai dainavo (juokiasi)!

Visos garsenybės maitindavosi viename, 4 žvaigždučių viešbučio restorane, kur neleisdavo nei žurnalistų, nei pašalinių. Ne sykį esu mačiusi Nikolajų Baskovą, ateinantį pietauti. Apie jo atvykimą iš anksto žinodavo visi. Pirmiausia į restoraną įžengdavo apsauga, paskui puikybė ir tada, po 5minučių, žemaūgis N.Baskovas.

Visada prisiminsiu Borisą Moisejevą, kuris, stebėdamas mano dukros Evelinos pasirodymą, nusprendė, jog publika jai skyrė per mažai dėmesio. Antrosios dainos metu Boria tyliai įsliūkino į sceną taip sutraukdamas didelį ir žiūrovų, ir žiniasklaidos ažiotažą. Reikėjo stebėti Evelinos veidą, kai visi pradėjo ploti ir juoktis, o ji, nematydama, kas vyksta už nugaros, bandė susigaudyti, kuri nata taip publiką įaudrino. Tik  išgirdusi pasimetusio diktoriaus balsą – „Nusipelnęs liaudies artistas Borisas Moisejevas...“, suprato, kas čia dedasi. Man apšalusiai stovint prie centrinio pulto pribėga renginio režisierius ir klausia: „Ji susitvarkys?“. „Su kuo?!“, – atsakau aš.  Boria – kontraversiška asmenybė. Evelina dainavo Sarah Brightman „Harem”, todėl dainuodama žodžius „Sveikas atvykęs!“ ištiesė ranką ir drąsiai priėjo prie B.Moisejevo. Tai buvo puikus sceninės savitvardos pavyzdys.  

Didelį įspūdį paliko dainininkės Valerijos paprastumas. Jai besifilmuojant į mobilų telefoną paskambino vaikas, klausdamas, kaip tramvajumi nuvykti iki jo norimos vietos. Darbas buvo sustabdytas, o Valerija kantriai atžalai paaiškino tai, ko jis klausė. Vėliau su Valerija vakarojome iki paryčių. Ji sakė itin vertinanti šeimą.

Kaip jūs atsidūrėte festivalyje „Slavianskij bazar“?

Evelina Egipte tarptautiniame konkurse pelnė „Grand prix“. Jos pasirodymą stebėjo vienas iš festivalio organizatorių, pakvietęs mus į „Slavianskij bazar“ festivalį svečių teisėmis. Tik atvykusi išsyk supratau, kad į renginį atvyksta per mažai lietuvių atlikėjų. Išsakiau savo idėjas R.Bassui. Turbūt jam patiko mano užsidegimas, požiūris į darbą. Taip prasidėjo bendradarbiavimas. R.Bassas – neeilinė asmenybė, mano Mokytojas, žmogus iš didžiosios raidės. Būdamas nepaprastai užimtas, jis man skirdavo tiek laiko, kiek reikėdavo. Vedžiodavo už rankos ir  aiškindavo pačius įvairiausius dalykus. Patirtis neįkainuojama. Žodžiais tai, ką jaučiu, neapibūdinsi.

Puikiai atsiliepiate apie festivalį. Gal nereikėjo jo palikti?

Sprendimas subrendo per pusantrų metų. Mačiau, kaip viskas buvo ir kuo virsta. Atlikėjai, nuvykę į festivalį, neberas to, ką patyrėme mes. Skaudu, kad jo lygis vos per vienus metus taip nusmuko. Nenoriu meluoti nei sau, nei atlikėjams.