Neda Malūnavičiūtė: „Aš esu muzikantė, o tik po to dainininkė“

Ar pamenate savo muzikinio kelio pradžią? Ar pažvelgusi atgal galite pasakyti, kad viskas vyko būtent taip, kaip tikėjotės?

Mano giliu įsitikinimu kelias, kuriuo einu prasidėjo dar mamos įsčiose. Gimusi, užbaubiau sodriu balsu ir jau tik pramokus vaikščioti, kalbėti, sėdėdavau ištisomis dienomis prie pianino ir rinkdavausi išgirstas melodijas iš klausos. Tėtis, būdamas muzikantas, vis norėdavo mane pamokyti, patarti, pademonstruoti muzikos paslapčių, bet aš kategoriškai norėjau išsiaiškinti muzikos paslaptis pati. Tai buvo didžiausias variklis, motyvacija ir labai aiškus noras, eiti būtent muzikos keliu. Ir gyvenime viskas ėjo nuosekliai ir sklandžiai: muzikos mokykla, aukštesnioji muzikos mokykla Tallat-Kepša, nebaigta konservatorija (dėl tam tikrų priežasčių) ir pagrindinis gyvenimo kelias – scena. Mokiausi su didžiuliu malonumu, turėjau be galo gerus dėstytojus, turėjau didžiulę motyvaciją, gerai sekėsi, daug koncertavau dar būdama paauglė, paragavau anksti scenos ir visada buvau tikra, kad einu savo keliu.

Pasirinkote džiazą, duetus su bardais, o ne pavyzdžiui pop muzikos žanrą. Kas turėjo įtakos tokiam pasirinkimui?

Pasirinkau muziką plačiąja prasme. Neskirstau žanrų į blogus ir gerus. Muzika yra arba gera arba bloga, arba kokybiška arba ne. Tam tikru laiku atrandi įdomių dalykų tiek viename žanre, tiek kitame ir pop muzika mano gyvenime ėjo daugelį metų koja kojon su kitais žanrais. Tik dabar pop muzikos mano gyvenime yra šiek tiek mažiau, nes yra daug dalykų, kurie mane domina labiau ir aš ten labiau atsiskleidžiu.

Kodėl fleita? Ir iš kur tas sugebėjimas jos pagalba skleisti užburiančius garsus? Čia talentas ar ilgas ir sunkus darbas?

Fleita – mano tikroji specialybė, kurios mokiausi daug metų. Bet be specialybės mokiausi muzikos rašto, tad niekas nepraėjo veltui, dainuoti man padeda teisingas kvėpavimas, kurio mokiausi nuo pat mažens. Supratusi, kad nebūsiu gera klasikinė fleitininkė, o ir nenoriu, noriu groti kitaip, džiazovai, naudoju instrumentą kaip spalvą, kuri tinka bet kokiam žanrui. Ji visada yra mano palydovė ir nesvarbu, koks tai būtų žanras, projektas ar eilinis bardinis ar džiazo koncertas. Aš esu muzikantė, o tik paskui dainininkė, mano mąstymas muzikoje daugiau instrumentinis ir tai man labai padeda geriau suprasti ir įsijausti į muzikinį kūrinį, jo stilių ir interpretaciją.

Gal galite papasakoti, kaip atsitiko, kad likimas suvedė tokį nuostabų duetą – Jus ir Olegą Ditkovskį?

Pirmieji muzikiniai „pasimatymai“ įvyko, kai Olegas su Saulium Bareikiu ir Andrium Kulikausku įrašinėjo diską „Adios“, mane pakvietė papuošti jų vyrišką kompaniją savo papildomais balsais, fleitos improvizacijomis ir netgi vienam gabale švilpauju (šypsosi). Tai buvo seniai. O 2006 metais mane pakvietė pamuzikuoti kartu Kostas Smoriginas ir Olegas Ditkovskis. Sukūrėme gražią programą, nemažai metų mums talkino dar ir šviesios atminties perkusininkas, multiintrumentalistas Tomas Dobrovolskis. Buvo išties nuostabus metas, kai tarp dainuojamos poezijos skambėjo dar ir improvizaciniai instrumentiniai inkliuzai, kurie labai praturtino mūsų programą.

Vėliau su Kostu buvo sunku derinti koncertus, jis buvo bene labiausiai užimtas žmogus, Tomas paniro į kitus projektus, o mes su Olegu likome dviese ir laikui bėgant, tapome vienas kumštis, neatskiriama scenos pora, kuri matė pasaulį labai panašiai. Jautėme abu ko norim, ką norim groti, kaip groti, kur groti, abu susidėliojom palaipsniui svarbiausius gyvenime prioritetus. Olegas yra mano vienas jautriausių ir ištikimiausių scenos partnerių, netgi džiazo pasaulyje sunku rasti tokį patrnerį, kuris be galo gerai tave jaustų suprastų, padėtų, neužgoštų. Galiu drąsiai teigti, kad man likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį, kuris yra dar ir be visa to, labai geras bičiulis, kuriam, ištikus bėdai, galiu paskambint naktį (šypsosi).

Atrodo, kad kiekvieno pasirodymo metu scenai ir publikai atiduodate visą save. Kaip paskui susigrąžinate jėgas?

Eiti į sceną, reiškia turėti ką pasakyti. Jei nori ištransliuoti žinią žmonėms, turi tai daryti atvira širdimi ir negailėdama jėgų. Ant scenos būdama aš labai stipriai įsipareigoju žmonėms, negaliu jų apvilti, turiu atiduoti visą savo energiją, kitaip nematau prasmės žengt į sceną, jei darai tai atmestinai, abejingai ar be meilės ir aistros tam, ką darai. Aš tiesiog kaifuoju nuo savo profesijos ir dėl to žmonės mato, kad aš neapsimetinėju ir tai labai jaučiu, nes jie vis dar ateina į mano koncertus (šypsosi). Buvo laikas, kai koncertų buvo daug ir visokių. Dabar aš gyvenu visai kitaip, aš renkuosi tik tai, kas man įdomu, stengiuosi dėlioti koncertų grafiką, taip, kad būtų pertraukos tarp pasirodymų, nes po koncerto aš žiauriai pavargstu, išsikraunu energetiškai, todėl reikia keletos dienų pabūti tyloje, ramybėje ir vienatvėje. Labai vertinu laiką, kurį skiriu tik sau. Vengiu triukšmingų ir masinių renginių, kuriuose aš nedalyvauju, kaip muzikantė. Turi praeiti laikas, kai aš pasiilgstu žmonių ir muzikos (šypsosi).

Festivalyje „Senamiesčio žiogas“ pasirodote jau daug metų. Ar pamenate pirmuosius savo pasirodymus šiame festivalyje? Kokie įspūdžiai?

„Senamiesčio žiogas“ yra unikalus festivalis, tai ne vienas didelis koncertas, kur dalyvauja nesuskaičiuojama galybė atlikėjų, kur pavargsta žmonės klausyt n valandų ir net pamiršta, kas dalyvavo koncerto pradžioje. Mane žavi, kad Žiogas yra koncertų ciklas, kad yra nuosekliai gražiu šiltu vasaros metu daromi šviesūs pozityvūs susibūrimai. Vienas koncertas ne daugiau 4 kolektyvų, tai labai geras sprendimas. Publika gauna net keturis skirtingus kolektyvus ar atlikėjus, yra įdomu, įvairu ir ne per daug. Tobula. Labai gaila, kad Žiogo nebeliks...

Ką pasakytumėte klausytojams, kurie atvyks į vieną baigiamųjų festivalio koncertų paklausyti Jūsų dueto? Kokia programa jų laukia?

Aš neturiu ką pasakyti, aš noriu jiems tiesiog padainuoti, o tai reiškia, kad jie turi būtinai ateiti, nes kitaip neišgirs (šypsosi).