Neda Malūnavičiūtė mini 50-metį: „Artimieji seniai suprato, kad auklėti mane – beprasmiška“

Neda, esate kada nors per savo gimtadienį iškrėtusi ką nors spontaniško?

Paskutinį kartą prieš pora metų su drauge per daug nieko neplanavusios išlėkėme į Tenerifę. Tiesiog pasitaikė proga, turėjome laiko, ėmėme ir išvykome ekspromtu. Ta kelionė sutapo su mano gimtadieniu, tad su keliais artimais draugais paminėjome jį ten, kur šilta. Visiškai neplanuotai atsidūrėme dar ir lietuviams priklausančiame restorane. Buvo tikrai smagu. Na, o beveik visų kitų mano buvusių gimtadienių metu aš koncertuodavau. Turbūt užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų nesu surengusi pasirodymo per savo gimimo dieną.

Šiais metais to padaryti negalite, ar dėl to skauda širdį?

Žinoma. Apmaudu ne dėl to, kad man sukanka 50 metų, o kad jau antrus metus per savo gimimo dieną dėl to nelemto karantino tenka sėdėti be darbo. Trūksta gerbėjų, scenos ir koncertų – profesinio gyvenimo. Pasirodymai gimimo dieną mane atpalaiduodavo nuo planavimo bei rūpesčių.

Pasirodymai gimimo dieną mane atpalaiduodavo nuo planavimo bei rūpesčių

Artimuosius, kartu su kitais bičiuliais ir gerbėjais visuomet ir kviesdavau į savo koncertus – šiemet norėjau padaryti tą patį kokiame nors nedideliame klube, tačiau visi planai sugriuvo. 

Nelemtoji pandemija į jūsų pasaulį atnešė kokių teigiamų pokyčių?

Tas virusas atėjo it perkūnas iš giedro dangaus – buvo baisu iš pradžių. Tiesa, kai vasarą vėl galėjo vykti renginiai, darbo bei džiaugsmo man netrūko. Tie mėnesiai užpildė tą atsiradusią karantininę tuštumą – grąžino į laimingesnę būseną. Antrasis karantinas smogė žymiai smarkiau – vis dar nepavyko išlipti iš liūdesio ir tamsumos. Baisiai pasiilgau koncertinės veiklos.

Ima nykti ir santaupos, o skolintis pinigų nenoriu. Neįsivaizduoju, kaip reikės verstis, jei vasarą atlikėjams nebus leista rengti pasirodymų, greičiausiai apims depresija. Kol kas dar mane palaiko mintys, kad visgi vasarą pasirodymai vyks...

Žiema buvo labai sunki – tačiau aš, it kokia meškutė, mėgstanti miegoti, kai už lango šalta ir niūru – galima sakyti, visą šaltąjį sezoną ir pramiegojau. Atėjus pavasariui, nuotaika neprašviesėjo, nes esu išsiilgusi „normalaus“ gyvenimo, prie kurio buvau įpratusi.

„Online“ pasirodymai man netinka – mėgstu gyvą bendravimą, jį ir praktikuoju. Negaliu nei žiūrėti koncertų įrašų, nei pati koncertuoti internetu. Mano gyvenimo prasmė – kai būdama ant scenos gaunu iš klausytojų grįžtamąjį ryšį, o klausytojams galiu atiduoti savo esybę, sielą ir „dūšią“. 

Tokiu neįprastu, gan tamsiu metu jums kuriasi?

Namai man yra šventa vieta – įėjus į juos, visas darbines ar kūrybines mintis palieku už lauko durų. Namie nemoku kurti. Galiu nebent mokytis, kažką studijuoti, čia galiu ilsėtis, žiūrėti televizorių. Mano namuose niekad neskamba muzika. Jie – ramybės oazė. Mėgstu tylą – tam, kad galėčiau kokybiškai koncertuoti, namuose turi vyrauti būtent ji. Visiškai kitaip yra atvykus į studiją – smegenys kažkaip „persijungia“ ir imu kurti.

Namai man yra šventa vieta – įėjus į juos, visas darbines ar kūrybines mintis palieku už lauko durų

Išėjimas į gamtą taip pat nepadeda – tai tiesiog gaivaus oro gurkšnis, o ne pagalba kūrybiniam procesui, kuris šiuo metu yra visiškai sustojęs.

Savo gyvenime turite planą B?

Kai kurie žmonės karantino metu ėmėsi netikėtų, neįprastų veiklų, it griebdamiesi šiaudo – aš be muzikos neturiu nieko ir nežinau, ko galėčiau imtis. Plano B niekuomet neturėjau. Net nuo pačios minties apie tą planą B mane nupurto. Jei vasarą leis koncertuoti – tapsiu laimingiausiu žmogumi planetoje. Tai būtų geriausia įmanoma gimtadienio dovana.

Per abu karantinus rūpinotės senjore mama, palaikėte jai kompaniją. Sakykit, kaip ji pergyveno skaudžią realybę?

Mano mama – labai šviesaus proto, geriausios jos draugės – knygos.  Jos labai padeda užsimiršti ir pabėgti iš niūrios kasdienybės. Mama koronavirusu nesirgo, bet ji turi kitų sveikatos problemų – dėl stuburo negali viena net iki parduotuvės nueiti. Džiaugiuosi, kad turiu pati sveikatos jai padėti. Mums, jaunesniems žmonėms yra sunku, bet įsivaizduokite, kaip sunku yra vyresniems žmonėms – jie uždaryti savo namuose it kalėjimuose. Ačiū Dievui, tiek aš, tiek mano mama gyvename Vilniuje. Ji man – artimiausias žmogus ir aš ją labai myliu – be manęs ir mano sūnaus ji nelabai ką ir turi.

Ką šiuo metu veikia jūsų sūnus?

Mano sūnus taip pat neteko darbo dėl karantino – anksčiau dirbo bare, tačiau iš to nepasidarė didžiulės tragedijos ir ėmėsi kitų pasitaikiusių darbų. Veiklos turi daug, pavargsta, bet užsidirba, nesėdi rankų sudėjęs ir neverkia, kaip viskas blogai.

Neda, jei jums namuose nesikuria, kokie užsiėmimai praskaidrina nūdieną? Dauguma žmonių dabar dėlioja pliusiukus prie planuotų per „Netflix“ pažiūrėti serialų ar knygų sąrašų...

Žiūriu daug serialų. Nežinau, kas yra „Netflix“, esu tik girdėjusi šį žodį, bet... visuomet atrandu, ką žiūrėti per kabelinę televiziją. Patinka serialas „Tėvynė“, mėgstu detektyvus, visus „CSI“ žiūriu, taip pat serialą „Tiltas“, kuriame vaidino ir Ingeborga Dapkūnaitė. Visuomet laukiu „Snobo kino“ vakarų, esu „Lrt Plius“ kanalo gerbėja – turbūt tai vienintelis lietuviškas kanalas, kurį galiu žiūrėti nuolatos. Žinių nežiūriu apskritai – atsiribojau. Aš gyvenu pagal savo širdį ir jausmus, vadovaujuosi savo protu.

Džiaugiuosi tais dalykais, kurie tinka man, o ne masėms

Džiaugiuosi tais dalykais, kurie tinka man, o ne masėms. Tas, kas patinka visiems, man dažniausiai nepatinka – negaliu paaiškinti, kodėl taip yra. Gal turiu tiesiog kitokį skonį, požiūrį ir pasaulėjautą nei dauguma. Vienintelis dalykas, ką privalau daryti, kaip visi – susimokėti mokesčius. Visa kita yra absoliučiai mano gyvenimas – noriu ir gyventi jį sau. Jei kažkam tai atrodo neteisinga – tegu atrodo, juk tai mano, o ne jų pasirinkimas. 

Kitiems sunku jums savą nuomonę įpiršti, privesrti kokio patarimo paklausyti?

Mane visais gyvenimo atvejais palaiko labai gera draugė, taip pat ir mano mama. Jos abi laiku suprato, kad mane beprasmiška auklėti. Kiekvienas žmogus turi savą pasaulį ir niekam kišti į jį nosies ar patarinėti nereikia. Turiu ir kelis gerus draugus, kolegas, su kuriais „sutampa vibracijos“ ir su kuriais labai gera būti – bet tokių yra tikrai nedaug. Džiaugiuosi turėdama kam paskambinti, į ką kreiptis, jei prireikia patarimo ar psichologinės pagalbos. Nesu perdėtai depresuota, dabar esu tiesiog natūraliai liūdna dėl susiklosčiusios situacijos. Pasiilgstu bendraminčių bičiulių kompanijos su diskusijomis, šurmuliu, pokalbiais.

Skaičius 50 jus kaip nors įpareigoja? 

Sulaukusi 50-ies metų jaučiuosi turinti žymiai daugiau gyvenimiškos patirties, nei turėjau būdama 20-ies ar 30-ies. Dirbu su 60 ar 70 metų sulaukusiais žmonėmis, kurie yra tokie jaunatviški, kad dabartiniai 30-mečiai jiems pavydėtų. Amžius tėra tik skaičius. Gyvenu pasaulyje, kurį supa humoras. Labai nemėgstu patoso, susireikšminimo, žvaigždiškumo. Dievinu ramius, šviesius, intelektualius, gerbiančius žmones. Tas žmonių ratas su metais darosi vis siauresnis – bet tai yra normalu.

Amžius tėra tik skaičius

Kokį patarimą, jei galėtumėte, dabar duotumėte dvidešimtmetei sau?

Jei dabar būčiau dvidešimtmetė, sau būsimo 50–ojo gimtadienio proga palinkėčiau daugiau pamąstyti prieš imantis kokio nors veiksmo; taip pat – klausytis savo proto ir širdies. Nors... nesu tikra. Iš tiesų gal nieko nepatarčiau – tiesiog kurti savo gyvenimą. Aš šiandien nieko nesigailiu. Mano gyvenimas – įdomus ir fainas, priimu save tokią, kokia esu, su visais netobulumais.

Negaliu daryti to, kuo netikiu. Aš turiu pati degti, kaifuoti nuo to, ką darau.

Laimė nėra nuolatinė būsena – ji susideda iš daug įvairių dalykų ir akimirkų. Negali būti laimingu 24 valandas per parą. Man laimė – tai yra tas laikas, kai būna iš tikrųjų žiauriai „faina“ – tai gali būti koncertas, vakarėlis su draugais arba tiesiog rytas, kai atsikėlusi supranti, kaip yra gerai, nes...tau nieko neskauda!