Neda Malūnavičiūtė: „Siekiu ne būti į kažką panaši, o išlikti savimi“
Neda Malūnavičiūtė labiau žinoma kaip džiazo atlikėja, tačiau dėl koncertų su Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu ją atpažįsta ir dainuojamosios poezijos mylėtojai. Menininkė puikiai valdo ne tik balsą, bet ir fleitą. Liepos 24 d. kartu su Olegu Ditkovskiu ji pasirodys dainuojamosios poezijos festivalyje „Senamiesčio žiogas“.
Apie muziką, vertybes, žmones nuoširdžiai mintimis dalinasi Neda.
Neda, žiūrint į jus scenoje atrodo, kad Jūs ten gyvenate, viską taip giliai išjaučiate ir spinduliuojate emocijomis. Ar paprasta išgyventi tą virsmą, o galbūt tai ateina tiesiog savaime jau lipant laipteliais?
Jūs labai teisus, kiekvienas koncertas prasideda nuo... užkulisių, kuriuose gali dar būti visko... Bloga slogi nuotaika, skaudantis dantis, jaudulys, nerami nuotaika, bloga žinia prieš pat koncertą, nesusipratimai, susierzinimas arba atvirkščiai – pakili gera nuotaika, liudijanti, kad aš pasiruošusi eiti su žmonėms dalintis muzika, ištransliuoti žinutes, kurios yra labai skirtingos, jos gali būti ir šmaikščios ir liūdnos, ir filosofinės, gilios ir prasmingos. Nežiūrint į nuotaikas, scenoje viskas pasikeičia, ten tampi dėmesio centre, į tave žiūri pasiruošę klausytis būrys žmonių, kurių tu neturi teisės nuvilti bent jau profesionalumo požiūriu.
Čia atbunda nežinia iš kur atsiradusi energija, užplūsta mintys ir tu organiškai iškeliauji į kažkokį paslaptingą muzikos ir žodžio pasaulį, kuriame tu jautiesi labai gerai. Aš scenoje jaučiuosi labai užtikrinta ir pasitikinti. Labai tikiu tuo, ką noriu pasakyti, todėl stengiuosi dainuoti tai, kas man labiausiai patinka, ką jaučiu, kas prie dūšios, galų gale tai, kas man pavyksta. Dar labai svarbu su kuo eini į sceną. Olegas yra mano scenos partneris, kuris be galo jaučia mane, mes esame vienas kumštis. Būtent su juo man yra be galo smagu koncertuoti ir scenoje su juo jaučiuosi saugi ir užtikrinta.
Puikiai valdote ne tik balsą, bet ir fleitą. Labiau patinka dainuoti ar groti?
Balsas ir fleita yra du lygiaverčiai muzikos instrumentai. Jie yra abu labai skirtingi, su balsu nepadarysi tokių dalykų, kuriuos galima ištransliuoti su fleita ir atvirkščiai. Atsiranda didesnė muzikos spalvų paletė ir dėl to aš esu labai laiminga, kad prie dainavimo galiu priderint dar ir fleitos improvizacijas. Mūsų subtilus akustinis duetas įgauna daugiau muzikinių atspalvių, kai, be vokalo ir gitaros, atsiranda dar vienas instrumentas. Jis tik praturtina mūsų programą, tuo labiau, kad esu profesionali fleitistė, galiu žaisti su šiuo instrumentu laisvai, aš neapsiriboju tik kelių natelių subtiliais pragrojimais, aš mėgstu su fleita net „pasitaškyti“ ne tradiciniais metodais, išleidžiant ne klasikinius garsus ir man tai žiauriai patinka, nes tada galima įžvelgti ir džiazo elementų, ir man tai yra ne „svetima“, giliai širdyje vis tiek jaučiuosi džiazo muzikantė.
Esu džiazo žmogus, kuriam smagu muzikuoti ir gyventi bet kokiame kitame žanre, kuris man yra priimtinas ir įdomus. Nėra blogo žanro, yra tik blogas atlikimas ir kokybė. Stengiuosi išlikt profesionalė visuose žanruose, kurių imuosi ir lygiai taip pat visiškai neapsiimu dainuoti ar groti tai, ko aš nesuprantu ar jei nejaučiu žanro manieros ir stiliaus. Tiek fleita, tiek vokalas yra be galo spalvingi instrumentai, pasiduodantys bet kokiam žanrui ir tai yra nuostabu. Koks bebūtų koncerto stilius, beveik visada fleita keliauja į sceną su manim kartu.
Jūsų balso tembras ir stilius išskirtiniai, ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ar jau esate atradusi tikrąją save?
Dėl balso išskirtinumo ačiū už komplimentą. Tai mano siekiamybė būti nepanašiai į nieką, tik būti savimi. Eksperimentuoti visada įdomu, džiazo projektuose, kuriuose aš dalyvauju, visada daug netikėtumų, visada atrandi kažką naujo, ypač kai atsiranda naujų žmonių, naujų kūrinių, stilių, charakterių ir t.t. Manau, nebus tokio momento, kai jau galėsiu pasakyti, kad va, tai yra tikrai mano ir aš jau atradau savąjį aš. Man yra nuobodu groti tik vieno žanro muziką, todėl mano koncertų grafike gali atrasti labai įvairių ir skirtingų programų. Jeigu kalbėti apie mūsų duetą su Olegu, tai netgi tos pačios dainos, kur lyg ir niekas neturi pasikeisti – turiu omenyje tekstą – keičiasi kartais labai kardinaliai.
Gali keistis dainos forma, nuotaika, charakteris. O labiausiai pasitikrinti, ar daina tinkama, gali pagal publikos reakciją, ji – geriausias indikatorius. Kai kurios dainos yra šlifuojamos metai iš metų ir vis tiek jauti, kad tai dar ne tobula. Kiekviena daina – lyg spektaklis, kuriame tu gyveni, jame esi gyvas ir jis visada būna... „kitoks“, nes tu pats kiekvieną dieną keitiesi, keičiasi tavo požiūris į tuos pačius dalykus. Nori nenori, bet jei dirbi, aktyviai koncertuoji – tu tobulėji ir tai yra variklis, kuris tau neleidžia užsnūsti.
Aplink žmonės pasinėrę ieškojimuose, kaip Jums atrodo, ko labiausiai trūksta žmonių kasdienybėje?
Sunku atsakyti į šį klausimą, kodėl žmonės ištisai „ieško“ savęs, na, ne visi (juokiasi). Gali būti, žmonės ne visada jaučiasi „savo lėkštėje“ – t.y. gyvena ne su tais žmonėmis, arba gyvena su žmonėmis, kurie tik atima jų energiją ir nieko neatiduoda atgal, tada jie tampa bejėgiai. Daug žmonių dirba darbą, kurio nemėgsta, tai labai turėtų keisti dvasinę būseną. Manau, kiekvienas žmogus turi išmokt įsiklausyt į savo vidų, tai ne kiekvienam duota, bet labai reikia klausytis savo vidaus, savo kūno, savo proto ir širdies. Bandyti atrasti harmoniją visame kame. Tai nelengva.
Ne visiems tai įmanoma, ne visi gali gyventi taip, kaip nori širdis, gyvena ten, kur tik galimybė yra...o ten, pavyzdžiui, labai bloga aura ir energetika, neranda užsiėmimo, kuris jiems teiktų malonumą, arba atvirkščiai nori daryti tai, kas jiems labai patinka, bet visiškai neturi tam galimybės ar paprasčiausia iš to neišgyvena... gyvenimas, deja, ne tik malonumai, tai ir rūpesčiai, ligos, traumos, mokesčiai, smaugiančios paskolos, konfliktai ir t.t. Visa tai slegia, silpnesni suserga depresija, stipresni kovoja, na o kiti... ieško, bet jei kažką nori pakeisti, tai gali pasisekti. Nepasikeis tik tada, jeigu tik aimanuosi ir nieko nedarysi (šypsosi).
Kasdienybę vadiname pilka, kokia spalva Jūs nudažytumėte ją ir kodėl?
Gyvenimas yra be galo spalvotas. Tik ne kiekvienas tai mato arba mato tik pilkas spalvas. Čia viskas priklauso nuo dvasinio vidinio pasaulio, požiūrio į gyvenimą, vertybes. Daug kas priklauso nuo gyvenimo būdo, stiliaus, supančios aplinkos, žmonių ir įsitikinimų.
Nesakau, kad gyvenimo spalvos vien tik ryškios ir šviesios, yra ir juodos, ir pilkos spalvos, bet tai nereiškia, kad tai yra blogai. Galima įžvelgti grožį ir tamsiose spalvose, netgi į mirtį galima reaguoti filosofiškai, o ne tragiškai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Menas – pamatyti gražius dalykus, bet gali to išmokt, jei labai norėsi pats. Čia kaip su tuo mūsų Lietuvos nenuspėjamu oru, tai mums karšta, tai mums šalta, visuomet kažkas negerai (šypsosi). Čia kaip tam posaky, nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas. Nėra problemos, kurios negali išspręsti arba bent jau bandyti sumažinti jos dydį, viskas priklauso nuo noro, kuris yra svarbiausias dalykas!