Pastaruoju metu su ukrainiete poete ir kino režisiere, dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrėja Iryna TSILYK (39) telefonu kalbuosi dažnai. Iš pradžių tarėmės dėl filmo premjeros Lietuvoje, bet 2020-aisiais ją sustabdė pandemija ir karantinas, o šiandien stabdo karas. Jis vyksta ne kur nors toli, o čia pat, Irynos gimtojoje Ukrainoje.
„Negalėjau pagalvoti, kad savo akimis matysiu, kaip mano gražiajame Kijeve skraido sprogmenų skeveldros, girdėti pabūklų salvės, šūviai ir išgąstingi riksmai, kaip bombų taikiniais tampa vaikų darželiai, gimdymo namai ir cerkvės“, – vis kartoja ji, tarsi norėdama ištrinti neįsivaizduojamai siaubingą šiandienos Ukrainos kasdienybę. Bet šie vaizdai karą patyrusius žmones persekios net ir tą laimingą dieną, kai jis baigsis.
Per lietuvių ir ukrainiečių filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Iryna turėjo būti Vilniuje. Juostos prodiuserė Giedrė Žickytė planavo režisierės ir filmo herojės Annos susitikimus su žiūrovais, pasivaikščiojimą prie jūros, Iryna norėjo spėti į paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną. Tačiau vasario 24-oji it cunamio banga nušlavė jos ir visų ukrainiečių planus.
„Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo“, – sako Iryna. Moters gyvenimas nuo šiol padalytas į tai, kas buvo iki karo, ir kas – vėliau, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Ukrainą. Pirmojoje dalyje liko filmo pergalė Sandanso kino festivalyje JAV, juostos peržiūros Niujorko „MoMa“ muziejuje, dalyvavimas Berlyno ir daugiau nei 70-yje tarptautinių kino festivalių. Antroji kasdien kelia vis didesnį siaubą ir verčia garsiai kalbėti, kas vyksta gimtinėje.