„Kurti man yra poreikis. Jei sustočiau, prasidėtų gyvenimo prasmės, savo vietos pasaulyje paieškos. Gal verčiau ir toliau tapysiu!“ – juokiasi viena ryškiausių naujosios kartos menininkių Jolanta KYZIKAITĖ (40).
Beveik kiekvieną rytą, mokykloje palikusi dukras, Jolanta važiuoja į didelę gamyklą. Ten – jos studija. Kaip ir kitiems, įžengiantiems į šią teritoriją, tapytojai pamatuojama temperatūra, ir ji gali pakilti į ketvirtą aukštą, kur, atrakinusi nuomojamų patalpų duris, atsiduria savo kūrybos pasaulyje. Viename naujausių jos paveikslų menininkas lyg su vėjo malūnais kariauja su viską užvaldančiais Sosnovskio barščiais, kitame – išdžiūvusiame baseine nuo besileidžiančio lėktuvo keliamo vėjo gūžiasi pulkas ryškiai rožinių, tiesa, pripučiamų, flamingų.