Kai teatro scena ir kino filmavimo aikštelės buvo uždarytos, tavo žvaigždė sužibo socialiniuose tinkluose. Sekėjai vienas po kito ėmė dalytis iki ašarų kikenti verčiančiais vaizdo įrašais. Pačiai juos kuriant pavyksta nenusijuokti?
Peržiūrėdama šypteliu, bet kad negalėčiau iš juoko nusifilmuoti – taip nebūna. Kai tai darai vienas, atrodytų keistai, jeigu imtum pats iš savęs juoktis. Užtat dirbdama su kuo nors komandoje prisijuokiu daug.
Iš esmės instagramą atradau prieš trejus metus, tada ir pradėjau su visais dalytis pirmaisiais vaizdo skečiukais – tai tebuvo kelio pradžia, net montuoti normaliai nemokėjau. Praėję metai tapo lūžio tašku, kai iš baimės, kas bus, kažkaip turėjau save pralinksminti ir paguosti: darbo nebuvo, o kurti namuose niekas netrukdė. Idėjos kildavo čia pat. Pamatai ką, nusišypsai ir pagalvoji: „O, čia būtų geras!“ Ir iš karto nusifilmuoju, kad vėliau nepamirščiau.
Kartais tenka ir perfilmuoti, jeigu tai reikalauja sudėtingesnio montažo, bet aš save vadinu pirmo kadro aktore – nesu iš tų, kurių vaidyba nuolat kartojant tik gerėja. Pirmas kartas būna skaniausias ir smagiausias. Aišku, pasitaiko, kad įsijautusi kalbi prieš kamerą, o čia, žiūrėk, kažkas išlenda iš vonios, kaimynas pradeda gręžti... Visgi esu perfekcionistė.