Neįgaliuosius įdarbinusios kavinės „Pirmas blynas“ autorius: „Džiaugiuosi, jog meilė atvedė į Lietuvą“

Timas į Lietuvą atvyko iš Nyderlandų. Apsigyventi čia jį paskatino meilė lietuvei, su kuria susipažino savo gimtinėje. Po trejų metų, santykiams rimtėjant, įsimylėjėliai nusprendė kurį laiką pagyventi Lietuvoje, kad Timas geriau pažintų mylimosios (dabar jau žmonos) kultūrą, kalbą, artimuosius. „Pradžioje planavome Lietuvoje pagyventi metus ir pažiūrėti, kaip mums seksis. Neatmetėme galimybės paskui grįžti atgal į Nyderlandus, – pasakoja pašnekovas. – Įsidarbinau skambučių centre Vilniaus pakraštyje. Darbas buvo nesudėtingas, susiradau daug mielų draugų. Laisvalaikiu keletą kartų per savaitę su žmona šokdavome lindihopą, šiek tiek žaidžiau futbolą. Taip pat abu keliavome po Baltijos šalis, Lietuvą, daug laiko praleidome gamtos apsuptyje. Tačiau ilgainiui stiprėjo jausmas, kad profesijos prasme esu ne savo vėžėse. Pradėjau ieškoti srities, kurioje galėčiau atskleisti Nyderlanduose sukauptą patirtį.“

Dirbo su neįgaliaisiais

Hagos mieste T. van Wijkas įgijo socialinio darbo bakalauro laipsnį. Studijuodamas ir iškart po studijų jis dirbo su žmonėmis, turinčiais negalią. „Su neįgaliaisiais teko užsiimti įvairioje aplinkoje. Padėdavau jiems buityje – atsikelti, pavalgyti, išsiruošti iš namų. Taip pat darbavausi dienos centruose. Labiausiai man patiko iniciatyva, kurią vadinome darbu su priežiūra (angl. work under guidance). Pavyzdžiui, negalią turintys žmonės plušėdavo sode su šio amato mokančiu profesionaliu sodininku. Tai buvo tikros jų darbovietės – tikri klientai už paslaugas mokėjo pinigus!

Vėliau įsidarbinau kepykloje, kur visą produkciją (duoną, sausainius, pyragus) kepė asmenys su negalia. Joje net ketverius metus buvau neįgalių darbuotojų koordinatorius. Dirbau su maždaug dvidešimčia psichinę arba psichinę ir fizinę negalią turinčių žmonių. Mokiau juos suktis kepykloje: kaip parduoti, kaip sutikti klientus ir jiems padėti. Taip pat reguliariai visi susirinkdavome aptarti, ko trūksta norint tobulėti, siekti savarankiškumo.

Aš myliu savo darbą. Man patinka motyvuoti žmones, auginti jų pasitikėjimą savimi, užsibrėžiant nedidelius tikslus, kad per gana trumpą laiką pavyktų kuo dažniau pajusti sėkmės skonį. Taip pat parodyti, kad klaidų pasitaiko visiems. Tikiu, kad jei žmones perkelsime į tinkamą vietą, jie taps daug kartų laimingesni ir nuveiks daugiau, nei kada nors įsivaizdavo“, – sako Timas.

Restorano idėja

Deja, nusprendęs susirasti panašų darbą mūsų šalyje, olandas nusivylė – čia žmonių su negalia integracija dar nėra tiek pažengusi. „Vos tik atvykęs į Lietuvą, pastebėjau, kad neįgaliesiems nėra labai daug veiklų, juos retai sutiksi gatvėse. Nors turiu išsilavinimą socialinio darbo srityje ir patirties darbuodamasis su neįgaliaisiais, neradau nieko, ką galėčiau ir norėčiau veikti. Taigi, ieškodamas galimybės realizuoti savo žinias ir patirtį, sukauptą Nyderlanduose, skatinti visuomenės supratimą, kad žmonės su negalia gali dirbti ir būti naudingi darbo rinkos nariai, pamaniau, o kodėl man pačiam nesukūrus tam tikros platformos, kuri leistų visuomenei pamatyti neįgaliųjų gebėjimus“, – apie gimusią idėją kalba T. Van Wijkas.

Taip Lietuvoje duris atvėrė pirmasis restoranas, kuriame dirba žmonės su negalia. „Pirmas blynas“ įsikūręs Konstitucijos prospekte, Vilniuje. „Turime keturiolika staliukų, kurie pavadinti kuria nors abėcėlės raide. Nuo antradienio iki sekmadienio čia, kaip sufleruoja pavadinimas, galima ateiti pavalgyti blynų. Su virtuvės šefu kurdami meniu norėjome, kad jie skirtųsi nuo kepamų kitose sotinės blyninėse. Galiausiai valgiaraštyje atsidūrė keturių rūšių sūrūs ir keturių rūšių saldūs blynai, vienos rūšies dienos sriuba, kuri kartu su dienos blynu tampa dienos pietumis.

Mūsų restorane galima tikrai sočiai prisikirsti. Čia kepami blynai – net 36 cm skersmens. Kiekviena jų rūšis lėkštėje patiekiama vis kitaip. Pavyzdžiui, turime blyną „Tagliatelle“, kuris lėkštėje atrodo būtent taip, kaip šio pavadinimo makaronai italų restorane. Beje, mėsos mėgėjams šis patiekalas tikrai patiks“, – didžiuojasi Timas.

Darbų pasiskirstymas

Dar tik neseniai duris klientams atvėrusiame restorane dirba pats jo įkūrėjas Timas, vienas asmuo iš socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ ir šeši darbuotojai su negalia. „Ieškodamas žmonių kreipiausi į „Sopą“, nes jos pagrindinė veiklos sritis yra padėti susirasti darbą asmenims, kurie savarankiškai turi mažiau šansų konkuruoti darbo rinkoje. Padedamas Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos, noriu surasti ir šį sutrikimą turinčių žmonių, kurie norėtų dirbti tikrą darbą, tačiau kol kas paieškos nebuvo sėkmingos, – pasakoja. – Mūsų restorane keturi darbuotojai dirbs pagal įprastą darbo sutartį ir gaus darbo užmokestį, taip pat siūlome atlikti praktiką visiems norintiems žmonėms su negalia, kad jie galėtų pasitikrinti, ar ši veikla yra būtent tai, ką jie norėtų veikti gyvenime. Kartu su agentūra „Sopa“ laviname tokių asmenų darbo įgūdžius, sekame jų progresą. Pasibaigus praktikai, „Sopos“ specialistai turės pakankamai informacijos, kad galėtų įvertinti žmogaus gebėjimus, tuomet stengsis rasti tinkamiausią darbovietę, kur jis lengvai pritaptų.

Vieną dieną per savaitę restorane suteikiame galimybę padirbėti Vilniaus dienos centro „Šviesa“ lankytojams. Jiems tai taip pat puiki galimybė išbandyti tikrą darbą ir įgyti naujų įgūdžių.

Beje, formuojant komandą buvo labai įdomu tai, kad visi pagrindiniai darbuotojai pasirodė besantys pažįstami vieni su kitais. Jie kartu lankė baseiną, šokių būrelį, mokyklą ar užsiėmė kita bendra veikla. Todėl nuo pat pirmos dienos visi žmonės labai darniai dirba kartu. Manau, kad versle tai ypač svarbu, kaip ir teigiamas nusiteikimas, todėl planuoju kiekvieną mėnesį organizuoti komandos stiprinimo veiklas.“

Nebuvo lengva

Timas pasakoja, kad jo idėjai įgyvendinti prireikė nemažai laiko ir jėgų. „Vienas pagrindinių sunkumų, kad šis restoranas Lietuvoje yra pirmasis, kuriame dirba žmonės su negalia. Man teko perprasti daugybę įstatymų ir taisyklių, o pagalbos iš šalies buvo sunku gauti, nes niekas nežinojo atsakymų į man kylančius klausimus. Padėtį apsunkino ir tai, kad lietuviškai kalbu ir suprantu nepakankamai gerai. Man pasisekė, nes žmona galėjo padėti tvarkyti daugybę įvairiausių dokumentų, – atvirauja pašnekovas. – Tačiau galiausiai viskas pavyko. Labai tikiuosi, kiti paseks mūsų pavyzdžiu.

Lietuvos vyriausybė nori, kad plėtotume savo idėją, kad kitos įmonės taip pat įdarbintų neįgaliuosius. Tačiau, kalbant atvirai, jei niekada nebūčiau dirbęs su žmonėmis, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas ar autizmas, turbūt tokių neįdarbinčiau, nes su tuo nesusidūręs negali suprasti šių asmenų galimybių. Aš iš patirties žinau, kad galbūt neįgalieji dirbs šiek tiek lėčiau, bet sugebės įvykdyti visas svarbiausias užduotis. Man nesvarbu, kokį neįgalumą turintys žmonės nori įsidarbinti, labiau rūpi tai, ką jie moka daryti. Galbūt sudėtingiau dirbti restorane būtų žmogui neįgaliojo vėžimėlyje, nes neturime tam pritaikytos darbo vietos.“

Tiksliai dėliokime akcentus

Restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas atvirauja, kad nemėgsta žodžio neįgalieji. „Žinau, kad šiame interviu jis kartojosi gana dažnai, bet iš tiesų jo nemėgstu, stengiuosi visuomet rašyti su skliausteliais – (ne)įgalieji. Turime suprasti, kad vartodami šį žodį labai skirtingiems žmonėms uždedame tą pačią etiketę, nors jų gebėjimai yra visiškai skirtingi.

Mano patarimas visiems būtų žiūrėti į tai, ką kažkas gali padaryti, o ne susitelkti į tai, ko negali. Mano darbuotojai yra puikūs! Jie maloniai sutinka klientus, itin atsargiai neša maistą, išsamiai papasakoja apie patiekalus iš meniu ir visuomet bendrauja su nuoširdžia šypsena. Be to, yra labiausiai motyvuoti darbuotojai, kokius teko matyti! Ko daugiau galėčiau norėti iš savo kolektyvo? Tikiu, kad daugelis iš jų turi daugybę profesinių galimybių, tereikia suteikti šansą. Tikiuosi, kad „Pirmas blynas“ taps įkvepiančiu pavyzdžiui kitiems“, – viliasi Timas van Wijkas.