Neįgalų sūnų viena auginanti menininkė Renata Valčik: „Buvau bepritrūkstanti jėgų, bet atsirado Sora“
Neįgalaus sūnaus Kipro prieš dvylika metų susilaukusi, net keturiais „Auksiniais scenos kryžiais“ įvertinta talentinga menininkė Renata Valčik (48) savo gyvenimą turėjo sustyguoti pagal jo poreikius. Neįgaliojo vežimėlyje sūnaus matyti nenorinti moteris kasdien kovoja už berniuko tobulėjimą ir galimybę gyventi kuo įprastesnį gyvenimą. Viena iš tokią svajonę priartinančių vizijų – specialiai jos vaikui paruoštas šuo asistentas. Deja, viskas nėra taip paprasta: Lietuvoje, skirtingai negu kitose Europos šalyse, šunys asistentai iki šiol nebuvo ruošiami, tačiau ledai – pajudėjo.
„Buvo labai sunkus gimdymas ir gimdymo trauma lėmė, kad Kiprui buvo pažeistos smegenys. Tai sukėlė tam tikrą vaiko ribotumą: prasidėjo trikdžiai protinėje ir fizinėje raidoje. Vaikas visąlaik augo su daugybe terapijų ir procedūrų, labai daug teko domėtis ir pačiai, kad galėčiau padėti savo vaikui kuo daugiau patobulėti. Augau ir aš, ir jis, visko mokėmės abu...“ – pasakojimą pradeda Žmonės.lt kalbinta R.Valčik.
Besisukdama tarp meninių projektų, dėstytojos darbo, Renata kasdien viską derina prie neįgalaus sūnaus režimo ir poreikių. „Reikia nuolat ieškoti būdų, kaip vaiką motyvuoti, nes jeigu jį pavyksta motyvuoti, Kipras išties daug gali pats padaryti. Tačiau čia iššūkis ir man pačiai – kaip kaskart surasti vis naujos motyvacijos? Kiprui daryti naujus dalykus sudėtinga, o žmogus taip jau sutvertas – kas mums sunku, sudėtinga, mes to privengiame“, – apie kasdienius iššūkius atvirauja menininkė.
Vis dėlto neapsakoma meilė savo vaikui nugali: nors metai, bėgantys su neįgaliu vaiku, nestokoja išbandymų, Renata sako niekada nenustojusi tikėti, kad vaiko raida ir galimybės tik gerės.
„Jeigu mudu su Kipru nuolat nedirbtume, jo padėtis šiandien tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar. Pagal diagnozes jis galėtų sėdėti neįgaliojo vėžimėlyje, tačiau nenorėjau jo matyti tokioje būsenoje, todėl mano pačios iššūkis sau buvo visomis išgalėmis jį judinti ir neleisti sustingti. Lankėme baseiną, žirgyną, delfinų terapiją... Begalę dalykų“, – vardija ji.
Dėka šių pastangų Kipras įsikibęs į parankę gali vaikščioti pats, tiesa, distancijos neturi būti labai ilgos ir varginančios. Ir nors vaikas nekalba, Renata džiaugiasi tuo, kad pastebima kitokio pobūdžio, neverbalinė komunikacija.
Daug besidomėdama apie smegenų veiklą, pašnekovė sako supratusi, kad tai, jog vaikas negali žodžiu atsakyti į kokius nors veiksmus, tikrai nereiškia, kad tų veiksmų jis nesupranta – tiesiog dėl esamų tam tikrų smegenų pažeidimų neišeina atsakyti į tą informaciją, kurią jis gauna, jaučia, suvokia.
„Dažnai galvojama, kad jeigu vaikas nekalba, vadinasi, jis nieko ir nesupranta, tačiau dažnu atveju tai gali būti netiesa. Suprasti gali gebėti, bet atsakyti – jau nebe. Tą pastebėjau ir su Kipru: nuo pat mažens mokėmės daug dalykų, lavinomės ir nors kurį laiką, rodos, iš to nebuvo jokios naudos, staiga vieną dieną, galbūt net po kelių metų, savo veiksmais jis parodo, kad vieną ar kitą dalyką jis jau žino, atsimena. Taigi dirbi šiandien, o kada pasimatys to rezultatas – niekada nežinai, bet jei šiandien tai atrodo beviltiška, nes jokio atsako negauni, iš tiesų taip nėra ir mano patirtis tą tik patvirtina“, – pasakoja moteris.
Pagal diagnozes jis galėtų sėdėti neįgaliojo vėžimėlyje, tačiau nenorėjau jo matyti tokioje būsenoje.
Kipras vaikščioti pradėjo būdamas ketverių metų. Renata atsiminė, kad ši pradžia irgi buvo netikėta – vaikas sėdėjo vežimėlyje ir staiga atsistojo ant savų kojų ir pradėjo eiti. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad nuolatinis darbas su vaiku, terapijos ir mankštos veltui nenuėjo, tiesiog rezultatai dažnai pasimato netikėtai.
„Tokie stebuklai vis ištinka ir niekada nežinai, kada laukti kito. Kartais atrodo, jog jau taip ilgai nevyksta joks progresas, o tada staiga kažkas įvyksta ir vaikas tai išsyk padaro taip, tarsi būtų daręs jau ilgą laiką“, – pasakoja pašnekovė.
Ji atvirauja, kad vaikui augant iškyla naujų sunkumų ir iššūkių, o rankos, būna, tiesiog nebekyla – užsisukus pareigų kupinoje kasdienybėje ir dirbant kūrybinį darbą kartais elementariai pritrūksta jėgų ir vidinės stiprybės.
„Matau, kaip jam irgi kartais viskas akivaizdžiai būna atsibodę. Taigi motyvaciją praranda ne tik jis, bet ir aš pati. Kadangi ir dirbu, ir slaugau Kiprą pati viena, nes, deja, esu iširusios šeimos, atsiradus neįgaliam vaikui, pavyzdys, jėgų kartais išties pritrūkstu. Kažkuriuo metu supratau, kad mums dviems yra sudėtinga viską suspėti ir reikalinga pagalba. Ir ne tiesiog specialistų, bet kažkokia iš esmės – egzistencinė...“ – atvirauja ji.
Keturių letenų pagalba
Moteris pasakoja vis prisimindavusi, kad specialistai yra ne kartą užsiminę, jog tokiam vaikui, kaip Kipras, būtų gerai turėti naminį gyvūną: kitą intelektą, kuris praplėstų jo suvokimo lauką.
„Supratau, kad tai tikriausiai būtų naudinga vaikui, bet čia pat buvo ir kitas suvokimas – kad aš tiesiog nepajėgsiu pasirūpinti dar ir gyvūnu, kai ir taip vos viską pavyksta suspėti. Taigi šią mintį buvau nustūmusi šalin, suprasdama, kad neįstengčiau susitvarkyti. Jeigu gyventume pilnoje šeimoje, būtų dar bent vienas šeimos narys, tas pareigas būtų galima dalintis, tačiau man vienai tai atrodė kaip papildomas iššūkis“, – atvirauja moteris.
Vis dėlto kažkada ji pamatė dokumentinį filmą apie specialiai neįgaliesiems ruošiamus šunis asistentus – dresuotus, pritaikytus konkrečiai neįgaliojo situacijai, galinčius tapti realia pagalba kasdienybėje.
Slaugau Kiprą pati viena, nes, deja, esu iširusios šeimos, atsiradus neįgaliam vaikui, pavyzdys...
„Mano entuziazmas labai greitai išblėso, kai pradėjau apie tokius šunis domėtis daugiau. Sužinojau, kad paruošti tokį šunį kainuoja apie 25 tūkstančius eurų, negana to, vyksta etapai, kai reikia važinėti į treniruotes, skirti tam daug laiko, o dar paaiškėjo, kad Lietuvoje tai išvis neegzistuojantis dalykas. Supratau, kad nepajėgsiu...“ – atsidūsta pašnekovė.
Vis dėlto praėję metai buvo labai sunkūs – po įvykusios Kipro pėdos operacijos ir beveik pusmečio, praleisto Santariškių klinikose, vaikas visiškai nebenorėjo vaikščioti pats.
„Supratau, kad man pradėjo ryškėti depresijos požymiai. Dar ta pandemija, viskas sukrito, atrodė, kad šviesi diena nebeišaus... Tačiau prieš pat Kalėdas draugai man parodė straipsnį, kuriame buvo Ajanos istorija – apie tai, kaip specialiai jai, turinčiai cerebrinį paralyžių, yra ruošiamas šuo asistentas. Susisiekiau su Ajana ir prasidėjo mūsų nepaprasta istorija su labradore Sora...“ – pasakoja R.Valčik.
Renata prisimena, kad prieš Kalėdas Sora apsigyveno jų namuose ir pripildė juos džiaugsmo bei malonių akimirkų, įnešė pozityvumo ir tikėjimo.
„Giminaičiai kone visi sirgo koronavirusu, susirgome ir mes su Kipru, tačiau šuo įnešė tiek šviesos, kad mudu per savaitę beveik pasveikome. Suvokiau, kad depresijos požymiai ėmė trauktis. Sora mūsų šeimai tapo tarsi baterijų pakroviklis – geros energijos užtaisas! Namai prisipildė kitokio gyvenimo, o mums to jau gyvybiškai reikėjo“, – atvirauja pašnekovė.
Kelis mėnesius pagyvenusi kartu su Renata ir Kipru Sora turėjo iškeliauti į Kauno Baltijos kinologijos centrą, kuriame prasidėjo ilgas, kelis metus truksiantis jos dresavimas ir apmokymas specialiai Kipro gyvenimo būdui ir negaliai. Rugsėjį Sorai sukanka vieneri metai, tad prieš akis – dar panašiai tiek laiko, kol ji galės visam laikui apsigyventi Renatos namuose ir tapti Kipro drauge bei pagalbininke.
Renata džiaugiasi, kad Sorą ir Kiprą jau dabar sieja stiprus ryšys. Pavyzdžiui, itin energinga kalytė vos pamačiusi Kiprą ima elgtis santūriau, lėčiau, atsargiau, prisitaiko prie jo galimybių. Moteris tikisi, kad Sora ne tik privers Kiprą daugiau judėti, tačiau galės perspėti ir apie artėjantį epilepsijos priepuolį, padėti berniukui buityje.
Tačiau istorija čia nesibaigia ir iki laimingos pabaigos dar laukia iššūkių – kad gautų akredituoto šuns asistento statusą ir galėtų žmogų su negalia visur lydėti, šuniui reikalingas Europos ekspertų vertinimas, tačiau šie vertinti atvyksta tik tuo atveju, jeigu šalyje dresuojami ne mažiau kaip penki šunys. Lietuvoje paruošti penkis šunis asistentus kainuos apie 80 tūkstančių eurų.
„Tai, ką padarė Ajana, verta kažkokio nacionalinio apdovanojimo. Ji neapsiribojo savo istorija ir gautu šunimi, jos tikslai daug didesni – kad pavyktų paruošti tuos penkis šunis ir tokiu būdu apskritai Lietuvoje neįgaliesiems šunys asistentai taptų prieinami kaip kitose Europos šalyse. Ji yra šio didelio pokyčio ledlaužis. Na ir kas, kad aš su gerų žmonių, artimųjų ir kolegų pagalba sugebėjau įsigyti Sorą – kad gautume sertifikatą, Lietuvoje turime paruošti penkis tokius šunis, taigi dabar tai tapo nebe mano sūnaus ir Ajanos reikalu, tai jau didelių pokyčių ir kitiems neįgaliesiems projektas“, – pasakoja R.Valčik.
„Turime svajonę, kad mums pavyks surinkti lėšas ir penki šunys bus paruošti. Esame dėkingos visiems, kas prisideda, tačiau suma yra didelė ir mums tikrai daug trūksta“, – atvirai priduria Renata.
Neabejingi šiems dideliems pokyčiams, kurie neįgaliesiems gali tapti raktu į lengvesnį rytojų, kviečiami aukoti į specialų šiam projektui skirtą fondą:
- AJANOS LOLAT LABDAROS IR PARAMOS FONDAS, sąskaitos numeris LT023500010011672977.
- Taip pat apsilankyti specialiame puslapyje mulanfondas.lt, kuriame rasite visą informaciją ir galimybę prisidėti prie projekto įsigyjant paramos prekių.
Sora ir Mulan mojuoja visiems savo letenomis ir dėkoja už paramą!
+7Ajanos Lolat, kuri pirmoji gaus specialiai jai pritaikytą šunį asistentą, istoriją skaitykite čia:
