Neįprasta Reditos Dominaitytės gimtadienio dovana – sukrečiančios sergančių moterų istorijos

Aktorė ją vadina ne tik jaukiu pasibuvimu bendraminčių tarpe su įdomiomis paskaitomis, fotosesija ar grožio pamokomis, bet ir savita socialine misija, nes prie stovyklaujančiųjų prisijungs onkologinių ligų išbandymus bei karą Ukrainoje patyrusios moterys. Joms kelialapius į R.Dominaitytės organizuojamą moteriškumo šventę padovanojo geradariai.

„Gegužės 6 dieną mano gimtadienis ir aplinkybės lėmė, kad šią dieną bus moterų stovykla. Ji turėjo įvykti kovo pabaigoje, per lygiadienį, bet karo pradžia sujaukė visus planus – nemaniau, kad etiška tokiomis sąlygomis užsiimti kažkokia poilsine veikla.

Pati nėriau į visokias pasaulio gelbėjimo misijas, „draskiau maikes“, bandydama padėti visiems, susipykau su mama, kuri niekaip nenorėjo suvokti, kad reikia elgtis taip, kaip aš elgiuosi. Todėl sprendimas perkelti stovyklą į savo gimtadienio laiką, pasirodė prasmingas. Esu žodžio žmogus – pažadėjau, nukirsta, „trūks pliš“ padarysiu, nors ir karas! Nors buvo akimirkų, kai galvojau, kam man to reikia ir taip nieko nespėju, o dar didelė finansinė rizika. Praeitą kartą stovyklai įvykti padėjo rėmėjai, kurie parėmė finansiškai ir nupirko keletą pakvietimų moterims, sergančioms vėžiu. Šįkart atsisakė, tikrai nekaltinu, nes aukojimas, pagalba, tapo jautrus žodis – visi padeda tiems, kam labiausiai reikia“, – apie renginio užkulisius atvirauja R.Dominaitytė.

Norėdama į stovyklą pakviesti kuo daugiau moterų, kurioms to reikia, aktorė paskatino jas dalintis savo istorijomis. Tokių, kurios sukrėtė ir privertė pagalvoti apie svarbiausius pasaulyje dalykus, jau yra ne viena. R.Dominaitytė neslepia – ją ir džiugina, ir stebina tai, kiek pasakojančiosios turi vidinės stiprybės, užsispyrimo bei gyvenimo džiaugsmo.

„Kiekviena jų parašyta eilutė ir sukrečia, ir įkvepia. Šią savaitę mano įkurtam „Knygos teatrui“ sueina dešimt metų. O tai dar viena proga ne tik sulaukti dovanų, bet ir tuo, ką turi, pasidalinti su kitais – vieną iš tų, kam tikrai reikia moteriško palaikymo ir bendrystės, pakviesime savaitgalį praleisti dvare kartu“, – sako R.Dominaitytė.

Kalbėdama apie stovyklą, pavadintą „Dvi naktys iki ryto...“, ji paaiškina, kad tai – savaitgalio trukmės atsipalaidavimas magiškame dvare žvakių ir minkštų audinių, geros knygos ir nuoširdžios moteriškos draugijos apsuptyje.

Anot aktorės, tai savęs puoselėjimo šventė – turiningas maistas kūnui ir sielai. Tai tarsi šiltas pasisveikinimas su kartais pamiršta savimi, ją švelniai priglaudžiant ir apkabinant. Tai ir ilgai lauktas įkvėpimas pilnais plaučiais – pasisėmimas tyros moteriškos energijos, taip dosniai dalinamos kasdien. Tai – šilumos kupinas kvietimas pasimatyti su dar nepažintomis draugėmis ir skirti rūpestingo laiko sau.

R.Dominaitytė dalijasi keliomis atviromis sergančių moterų istorijomis. Jų kalba – neredaguota:

Kiek dar daug visko nuveikti, pamatyti, patirti. Neatidėliojant kažkada. Gyvenimas yra čia ir dabar su pamokomis ir dovanomis bei glėbiais dėkingumo. Tereikia žengti vieną žingsnį ir jis žengs link, kaip ir Jūratės istorijoje:

„Onkologija, vėžys.. Jau šie žodžiai nuo 2018 m. birželio mėn. (krūties vėžys) mano gyvenime tapo įprastais žodžiais. Kažkaip nujaučiau, kad tuo metu kažkas bus/nutiks. Beprotiškas darbas, kažkoks lėkimas, avarijos, dukros (15-metės), tėčio ligos-irgi-onkologija! Gyvenimas sustabdė, ir, įsivaizduojat, aš sau pasakiau-o, va, dabar nors pasiilsėsiu už visus tuos metus! Dėl ko labiausiai bijojau/žliumbiau – dėl chemoterapinio gydymo. Juk aš žinau, ką tai reiškia (slaugiau dukrą vaikų onkologiniame skyriuje)! Plaukų netekimas, pykinimas... Bet tarp chemijų pamačiau daugelį gyvenimo spalvų, gyvenau sau, mėgavausi gyvenimu ir daktarai sakė... Po viso gydymo pamirši viską, dings visi vėžio pėdsakai! Po truputį atsigavau, radau kitą mylimą darbą ir plaukai ataugo, pradėjau sportuoti ir švęsti dažniau. Vėl įsisukau kaip voverė, pagaudavau save, kad grįžtu į tą patį gyvenimą. Nors tai gerai ir kartu blogai, manau.

Patikros dėl onkologijos – stabiliai, kas pusmetį, pakitimų nerasta. Džiaugiausi, net pradėjo erzinti, kas susiję su šia liga, norėjau ją, žodį „vėžys“ išbraukti iš gyvenimo. Ir... Likimo ironija. 2021 m. pradžioje atsirado kažkoks skausmas krūtinėje... Šeimos gydytoja įtarė uždegimą ar galbūt sporto traumą. Onkologė pasiūlė pasidaryti kompiuterinę tomografiją, kuri ir šiaip seniai daryta... O aš jau ir su plastikos chirurgu krūties rekonstrukciją suplanavusi, gi būsiu graži, nebekompleksuosiu ir... prieš pat plastinę operaciją KT tyrimo atsakymas, žinia, paaiškinusi skausmą – daugybė židinukų krūtinkauly, plaučiuose ir limfmazgiuose, 4 stadija (o iš pradžių buvo pirma). Viskas apvirto aukštyn kojomis, ašarų pakalnė, bet guodė tai, kad gydymas – ne chemoterapinis, guodė dukros žodžiai: „mama, yra kam blogiau, pažiūrėk į save, ar tu panaši į ligonį...“, palaikė puiki onkologė Dainora Mačiulienė, artimieji, draugai, kolegos.

Tuo sunkiu periodu (P.S. – pačiu laiku) Pola pasiūlė man psichologinę reabilitaciją/pagalbą – sudalyvauti moterų savaitgalio stovykloje Babtyno dvare su aktore Redita. Žinoma, kad sutikau. Ta moteriška bendrystė leido pasijusti tikra moterimi, pajausti palaikymą, kad esi ne viena su savo bėdomis, išsikalbėti, sutikti įkvepiančių charizmatiškų asmenybių.

Vėl po truputį stojo viskas į vietas, kūnas adaptavosi prie vaistų, mažiau skaudėjo krūtinę, nurimau/apsipratau psichologiškai, toliau dirbu, sportuoju. Po pusmečio gydymas davė teigiamų rezultatų. O likimas ir toliau siunčia savo dovanas, viena iš jų – charizmatiškosios Aidos padovanotas bilietas į antrą kartą Reditos organizuojamą moterų savaitgalio stovyklą.

Vėžys – tai ne nuosprendis, tiesiog tai toks gyvenimo etapas, iš kurio, matyt, reikia kažko pasimokinti, kažką keisti. Ir kartu gyvenimas siunčia tau ne tik sunkumus, bet ir dovanas, atsisijoja/pasimato tikri tavo draugai, sutinki naujų nuostabių įdomių žmonių, pradedi vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Be to, nesi vienas šioje situacijoje, visokeriopą pagalbą teikia Pola, esu dėkinga Jonavos onkologinių ligonių asociacijai ŠKAC ir kt. Tiesiog, reikia kreiptis ieškoti pagalbos, ne užsidaryti.

Kas man gelbėja/padeda, tai pasitikėjimas medicina/onkologais, dalyvavimas įvairiose veiklose, sportas, teisinga mityba (bet sunku su tuo tvarkytis), brangiausia dukrytė Eva, mėgiamas darbas. Na, tiesiog neleidžiu sau verkšlenti, būti „maišu“. Juk man gyvenime dar reikia tiek daug nuveikti, o ir gyvenimas – toks spalvingas ir nuostabus!

Apkabinu ir siunčiu stiprybės visiems/-oms!“, – rašė Juratė Besytė-Navickienė.

Virginijos istorija su neišmatuojamais kiekiais optimizmo, stiprybės, gerumo ir įkvėpimo:

„O buvo taip..... 3-4 metai iki diagnozės, pakeičiau gyvenimo būdą iš sėslios, daug antsvorio turinčios moteriškės į sveiką mitybą ir daug judėjimo propoguojantį gyvenimą. Svoris krito, jaučiausi nuostabiai, bet po oda krūtyje vis užčiuopdavau guzelį. Darome echoskopiją, nuramina, kad cistukė, ateik po dviejų metų.

Atėjau, su 3 stadijos piktybiniu naviku. Nepatikėjau. Man nieko neskauda, jokių pojūčių, kurie rodytų ligą. Niekada negulėjusi ligoninėje.

Prasidėjo chemoterapija. Pirma raudona – laukiu kada pradėsiu vemti. Nieko. Antrą savaitę pradėjo byrėti plaukai. Su šypsena nueinu pas kirpėją, sakau: nuimk man plaukus.

Kirpėja: aha, nuimk. O ką dėsime?

Pradedame juoktis. Išeinu su skaryte.

Antra chemija – pykinimo nėra.

Trečia – pradeda tąsyti, svoris dar nukrenta. Faina, tokia liekna jau senai nebuvau.

Ketvirta chemija. Brrrr, dvi dienos nieko į burną, o lauk išeina dvigubai daugiau. Šalta, nors už lango vasara. Šalta kaulams, ne kūnui. Jausmas slogus. Iškenčiu.

Toliau jau baika, dar keturios chemijos, jau be pykinimo, bet jei iki tol neturėjau tik galvos plaukų, nuo šios nubyra absoliučiai visi kūno plaukai....antakiai, blastienos, kojų, rankų ir kiti plaukeliai. Jaučiausi tokia „nunulinta“, be jėgų ir be plaukų. Bet vis tiek dar nelaikiau savęs ligone.

Iš klinikų važiuodama visada užsukdavau į darbą kavos puodeliui, pasimatyti su darbdaviais. Nenustojo jie manęs motyvuoti, kad viskas greitai baigsis ir galėsiu grįžt tęsti darbų.

Prasidėjo radioterapija. Atsiguliau į stacionarą keturioms savaitėms. Pirmą kart gyvenime tokios ilgos „atostogos“. Skaičiau knygas, ilsėjausi, žiūrėjau filmus ir laukiau, kada grįšiu namo. Sunkiausia buvo matyti sunkius ligonius. Arba ryte sužinoti, kad gretimoje palatoje netekome onkopaciento.

Išėjus po spindulinės terapijos, pirmas dalykas, ko paprašiau vyro, tai nuvežti į mišką. Einu taku ir neatpažįstu savęs. Jėgų nėra, užlipt į kalniuką nepajėgiu, galva svaigsta. Ima pyktis dėl tokio bejėgiškumo.

Tada vis dar galvojau, kad viskas čia laikina ir greitai praeis. Tačiau realybė yra kitokia. Jau treti metai važinėju kas 3-4 savaitės pas gydytojus. Gydymas tęsiasi.Bet per šiuos metus, aš sutikau tiek daug gerų žmonių, susipažinau su POLA ir tapau jų šeimos nariu. Įstojau į onkologinių ligonių asociaciją „Rūpestėlis“, pradėjau savanoriauti. Man tai buvo nauja patirtis. Netikėjau, kad neatlygintinas gerų darbų darymas, gali teikti tiek pasitenkinimo ir jėgų nenuleisti rankų. Pradėjau lankyti geštalto psichoterapijos grupinius užsiėmimus, kuriuose išmokau gyventi čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką turiu ir dalintis savo išgyvenimais, džiaugsmais ir vargais. Žinoma, turiu begalinį palaikymą ir meilę iš savo šeimos.

Tai dar kartą įrodo, kad mes, moterys, viską galime“, – rašė Virginija Kuršvietienė.

Žodžiai ir mintys, kuriuos ne visada pavyksta įgarsinti. O gal ir nereikia... Surašyti jie kartais skamba garsiau. Kaip ir šie, kuriais dalijasi Vida Gasauskienė. Žodžiai sau ir visiems bei viltis būti gyvo bendravimo „Dvi naktys iki ryto...“ sūkury, paliekant visus rūpesčius ir reikalus už uždarų durų:

„Aš – moteris, kaip ir Tu, ir Tu, mieloji... ir Tu, sese, likimo sese. Ir Tu, netikėtai stabtelėjusi ties veidrodžio atvaizdu, kuriame Tu – negalvojusi, neleidusi (net!) sau galvoti, jog sustosi ir Tave liga „užspeis“ į tą akimirką, ką matai atvaizde...

Aš sustojau irgi – pasigavo nesitikint...

„Jums, Vida... vėžys...“

Susirinkau save į visumą greičiau, nei pirmą kartą, kai rimta liga pasigriebė mane – turėjau patirties, žinojau. Turėjau ir savų metodų bei įdirbio, ir, svarbiausia, turėjau šeimą, draugus, kurie iškart buvo tai, į ką pasiremi, kai sudvejoji, ir tikėjimą...

Turiu ką pasakyti, kuo pasidalinti.

Žinau, kokia esi be „veido“, be „kvapo“, be pozityvo, be... daug ko, su pražilusiais plaukais, su supjaustytu kūnu, su... moteriai svarbiais dalykais tokiais, kaip noras būti gražiai, lieknai, be randų, deja, aš juos turiu, ir ne tik...

Aš – moteris, kaip ir Tu... Mudviejų pokalbiai, išpažintys apie ligos paliestus kūnus, apie žvilgsnyje susirangusias patirtis, apie tylą ir riedančią ašarą, kai visą kūną persmelkia svarbiausias noras ir minčiu cunamis „Aš noriu gyventi!“...

Turiu patirties, kaip save iš naujo pamilti kaip moterį, kas tas moteriškumas su liga, po jos, ir kaip padrąsinti, kaip sustiprinti savivertę, kaip susitvarkyti su ligos tąsa po intensyvaus gydymo ir, paprasčiausiai, kuo šiandien aš pati gyvenu, galutinai sveikstu bei kame mano ramybė, džiūgesys. Bei apie tai, kad ir dabar kartais mane pačią persmelkia didžiulis nuovargis to, kas vyko bei kodėl dažniau šypsosi mano akys, kai pakeliu žvilgsnį...

Nuoširdžiai prisidėčiau, gal mano patirtys atneštų likimo sesei tą ramumą, tvirtumą ir meilę pačiam gyvenimui.

Iškart po ligos sudalyvavau konkurse, į kurį pastūmėjo sesė – aš juk ne manekenė kokia, pavargusi po visko, o kur dar pavydo geležtys, susmeigtos pačių artimiausiųjų, nes nuėjau ir dalyvavau... Apsikabinome su likimo sesėmis, žliumbiau už tą besąlygišką palaikymą ir džiaugsmo ašaromis tokios bendrystės.
Moteriškumo projektai ir susiėjimai – šypsenomis ir draugyste nusitiesę saitai, savanorystė ir dabartis.

Ak.

Turiu kraitį-lobyną atsivėrimų man ligoje dar iš tada, kai buvau kitoje barikadų pusėje... ir, atėjus vėžiui, iki šiol turiu viso šito ir daugiau, kas sutelpa į moters gyvenimą... Kažkam tai smulkmė, o man tai brangintina patirtis, kurios nesinori vien savy (gobšiai) nešiotis... Tenai, tame šurmulyje, laukiamos visos moterys.

Patirti, atrasti, sužinoti, pajausti, pamatyti, paragauti, ....ti. Nekantraujat. 
Iki greito“, – rašė Vida Gasauskienė.