Neišgalvotos istorijos: gyvenu vien tikėjimu, kad mano meilė sugrįš...

Rūkiau, gėriau, konfliktavau su žmonėmis... Nebuvau ramus vaikinas. Tačiau kai atsidurdavau šalia merginos, išgaruodavo visa drąsa ir tapdavau drovus. Tikėjau, kad būsiu vienintelis tik vienai merginai, nes visada maniau, kad taip turi būti.

Turėjau nemažai draugių, bet visos buvo tik šiaip...

Tačiau kartą susipažinau su mergina iš kito miesto. Su Donata kurį laiką bendravome telefonu, paskui pradėjome susitikinėti. Atrodė, viskas buvo gerai: sutarėme puikiai ir neieškojome žodžių kišenėje. Tuo metu mums buvo po 17 metų. Galvojau, kad visada būsime kartu. Pasimylėjome. Bet... po mėnesio pasirodė, jog ji tik žaidė. Turėjo daug kitų vaikinų. Pasijutau labai sugniuždytas. Nekenčiau savęs. Labai nusivyliau, kad nebegalėsiu savo vienintelei išrinktajai padovanoti savo kūno, kurio nebūtų lietusi jokia kita mergina.

Tačiau, laikui bėgant, mano skaudulys pamažu aprimo. Beveik po metų nuėjome su draugu susitikti su jo bičiule. Ji buvo ne viena –  atsivedė dar keletą draugių. Ir tada pamačiau ją – Agnę (vardą pakeičiau). Ši mergina labai man krito į akį, todėl paprašiau jos telefono numerio.  

Tądien daug bendrauti neteko, bet kitą dieną pakviečiau ją į pasimatymą. Susitikome parke. Vaikštinėjome, kalbėjomės. Buvo gera!

Agnė atrodė tikrai šauniai: ilgaplaukė, dailios figūros, nerūkė, negėrė. Man ji buvo ideali mergina. Apie porą savaičių susitikinėjome. Pokalbiai ilgai užsitęsdavo, kiekvieną vakarą lydėdavau ją namo, paskui eidavau vienas per lietų ir man visai nerūpėjo, kad šlapia. Buvau toks laimingas!.. Džiaugiausi, kad sutikau svajonių merginą. Kasdien mylėjau ją vis labiau.

Netrukus jai pasiūliau draugauti. Ir Agnė atsakė „ne“. Tačiau paskui greitai pakeitė atsakymą ir ištarė TAIP! Tai buvo pati geriausia mano diena!

Žinoma, draugystės pradžioje būdavo pykčių dėl įvairiausių mažmožių, bet greitai susitaikydavome.

Pamenu, kai paprašiau pirmojo bučinio... Agnė pasakė, kad užsimerkčiau. Ji pirma mane pabučiavo. Tai buvo nepakartojama. Iš pradžių mūsų draugystė buvo labai nekalta ir graži, bet vieną dieną galiausiai pasimylėjome – iš meilės ir stiprių jausmų vienas kitam. Jaučiausi lyg devintame danguje.

Kiekvieną rytą Agnei į lovą atnešdavau kavos ir ruošdavau pusryčius. Už jos šypseną galėjau, galiu ir, tikiuosi, galėsiu atiduodi viską.

Ji paprašė, kad mesčiau rūkyti, nes nei jai, nei jos tėvams tai nepatiko. Po ilgų bandymų mečiau –  tik dėl jos. Nebegėriau, niekur nevaikščiojau su draugais, nes nenorėjau, kad ji būtų tokioje kompanijoje. Dirbau, vakarais mokiausi, o savaitgaliais būdavau tik su ja. Nė nepastebėjau, kaip neliko draugų, bet man tai visai nerūpėjo. Kiekvieną dieną aš vis labiau grimzdau į meilės jausmą jai...

Jai nepatikdavo kai liesdavau jos plaukus, bet vis tiek liesdavau, paskui ji nieko nebesakė. Nepatikdavo, kai liesdavau jos padus, nes kutendavo. Ji nejučia pakeldavo abu kojos nykščius, ir man tai atrodė taip gražu... Kiekvieną rytą Agnei į lovą atnešdavau kavos ir ruošdavau pusryčius. Už jos šypseną galėjau, galiu ir, tikiuosi, galėsiu atiduodi viską.

Po kiek laiko mirė jos mama. Palaikiau ją, kiek galėjau, nesitraukiau nuo jos nė per žingsnį. Agnės mamai aš patikau...

Kadangi būsto paskolos nenorėjome imti, o nuomotis irgi, tai būdavome arba pas jos tėvą, arba pas mano tėvus. Maniškiai labai pamilo Agnę – kaip savo vaiką. Ir giminės labai gyrė ją, kad graži ir protinga, ir labai nuoširdi, paprasta, draugiška, mylinti...

Kiekvieną vasarą važiuodavome prie jūros atostogauti ir pasiimdavome kartu jos jaunesniąją seserį. Radome tokią vietą, kur būdavo mažai žmonių. Taigi beveik vieni būdavome visame paplūdimyje. Tuo laikotarpiu, kai buvau su Agne, nė nežiūrėjau į kitas merginas. Mačiau ją ir tik ją. Visa širdimi troškau, kad ji būtų pati laimingiausia mergina pasaulyje. Manau, man sekėsi tikrai neblogai.

Tiesa, turiu tokią blogybę –  esu labai pavydus. Iš pradžių dėl to nemažai pykdavomės, ypač kai ji norėdavo išeiti su draugėmis į gimtadienį ar vakarėlį. Galiausiai neidavo, nes matydavo, kad man sunku tai ištverti. Visgi pamažu keičiausi, mokiausi paleisti ją, tramdyti savo pavydą.

Sutarėme puikiai, neturėjome vienas nuo kito jokių paslapčių. Draugavome be melo, buvome ištikimi ir džiaugiamės savo meile. Mums daugiau nieko nereikėjo. Galėjau su ja eiti nors ir į pasaulio kraštą.

Kai jos nebūdavo šalia, visos mano mintys sukdavosi tik apie Agnę. Ką ji veikia? Kaip jai sekasi? Ar nieko nenutiko? Labai jaudindavausi dėl jos. O kai būdavome kartu, tuomet širdis nurimdavo – žinojau, kad dabar ji saugi. Galvodamas apie ją užmigdavau ir netgi dažnai regėdavau ją sapnuose. Taip beprotiškai mylėjau!

Agnė labai norėdavo nueiti į klubą – be galo mėgo šokti. Na, o aš klubų negalėjau pakęsti ir vengiau jų kaip įmanydamas. Buvome sutarę, kad neisime. Tačiau vieną rytą, važiuojant į darbą, Agnė pasakė, kad eis į klubą su draugėmis. Susipykome dėl to. Tada ji man pasakė, kad gal vertėtų pabūti kurį laiką atskirai... Kitą dieną nuvežiau jai 50 rožių, vyno, parašiau nuoširdų laišką, atsiprašiau ir pasakiau, kad pasikeisiu. Tačiau Agnė man pasakė, kad atsibodau jai.

Jau planavau jai pasipiršti ir pasiūlyti kartu gyventi. Draugavome 6 metus 9 mėnesius ir 17 dienų. Tą akimirką, kai ji ištarė šiuos žodžius, man tarsi iš po kojų išslydo žemė, sugriuvo visas pasaulis... Viskas, kuo tikėjau, kuo gyvenau, subyrėjo į šipulius.

Nieko nebevalgiau, visas dienas verkiau... Po kelių dienų paskambinau Agnei ir prašiau, kad leistų sugrįžti, bet ji pasakė NE.

Tapau apgailėtinas, žlugau dvasiškai. Niekur nėjau. Atsiskyriau nuo pasaulio. Užsisklendžiau savyje.

Galų gale nuėjau pas moterį, kuri padaro visus laimingus. Paskui pas kitą. Dar pas kitą... Jaučiausi, kad ne jos, o aš parsidavinėju. Ir nuo to būdavo tik dar blogiau. Kai pareidavau namo, mane net pykindavo nuo visko.

Ėjau į klubus, svaiginausi ir galvojau, kodėl dėl tokio niekniekio Agnė mane paliko? Juk aš jai daviau viską, ką galėjau, ir būčiau padaręs viską, ko būtų norėjusi. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos... Netgi kyla minčių pasitraukti iš gyvenimo, nes kam man būti  čia be jos. Sulaiko tik tai, kad jei Agnė grįš, o manęs nebebus, tai bus mano didžiausia klaida. Ji buvo ir yra nuostabi. Vis dar laukiu, kada Agnė persigalvos...

Mylėjau tave, myliu ir visada mylėsiu. Sugrįžk pas mane!.. Maldauju!.. Tikiuosi, perskaitysi šią istoriją ir suprasi, kad tai – tavo istorija, mano mažyte.

P. S. Labai norėjau papasakoti savo istoriją. Niekam nelinkėčiau to patirti...

Laukiantis savo meilės

Tegalime palinkėti stiprybės. Laikas galiausiai sudėlioja viską į savo vietas...

Dėkojame, kad pasidalijote savo jausmais ir dovanojame jums taškinio masažo šlepetes YANTRA. Taškinis pėdų zonos savimasažas teigiamai veikia visą organizmą: suteikia daugiau energijos, gerina kraujotaką, medžiagų apykaitą. YANTRA šlepetės tiks visur – namuose, baseine, vasarą prie jūros...

Dėl prizo kreipkitės ji24.lt@zlg.lt.

Mielosios skaitytojos,

JI24.lt el. pašte netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo papasakoti apie save, savo gyvenimą, išlieti jausmus... Pagalvojome, kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsakyti tai, kas jiems aktualu, svarbu ar slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt,.