Neišgalvotos istorijos: „Kentėsiu, kiek reikės“

Mano istorija primena daugelio moterų nelaimingos meilės istorijas, bet manoji truputį skiriasi. Tad nuo pradžių...

Man buvo penkiolika, kai pirmą sykį pamačiau jį... Jis nebuvo kažkuo ypatingas vaikinas. Atėjo pas mane su draugu. Jam buvo šešiolika. Nors man visada patikdavo tamsaus gymio, tamsių akių vaikinai, jis buvo visiška priešingybė mano idealui. Visgi jis man įstrigo. Kelis mėnesius bendravome tik kaip draugai. Naujųjų metų naktį lygiai dvyliktą pasiūliau jam būti pora.

Iš pradžių viskas buvo gražu. Net nepajutau, kaip drauge apsigyvenome pas mano tėvus.. Buvo tokia graži meilė, laukdavau jo grįžtant iš darbo su garuojančia vakariene ir meilės kupinomis akimis. Tačiau, laikui bėgant, prasidėjo pavydo scenos. Net ten, kur jų tikrai nereikėjo. Na, pavydi, vadinasi, myli. Atšventėme šešioliktąjį mano gimtadienį, ir tada įvyko mano pirmas kartas. Buvo neapsakomai gera. Jis buvo toks švelnus, atsargus...

Taip slinko dienos. Vakarėliai, draugai, kelionės... Man suėjo septyniolika. Vieną rytą pabudusi pajutau, kad pykinta. Pagalvojau, galbūt po vakarykščio vakarėlio. Bet... kai pradėjo pilnėti krūtinė, supratau, kad aš nebe viena.

Pranešiau jam. Jis apsidžiaugė, žadėjo mane palaikyti. Jei reikės dirbti net dviejuose darbuose. Kad tik mums nieko netrūktų.

Pranešėme naujieną giminėms. Jo pusė sureagavo labai šiltai, o maniškiai labai audringai. Na, bet susitaikė su mintimi. Jo seneliai pasakė mums, kad, jei susituoksime, duos butą. Taip ir padarėme. Ištekėjau būdama penktą mėnesį nėščia.

Viskas prasidėjo, kai palikome mano tėvų namus ir išėjome gyventi į mums dovanotą butą. Buvau vis dar nėščia. Nėštumas buvo ne iš lengvųjų: skaudėjo nugarą, miegodavau atsisėdusi, nes kitaip negalėjau, pradėjo tinti kojos. Galų gale sumaišiau dieną su naktimi. O vyro pažadai, kad mane palaikys, padės, taip ir liko pažadais...

Grįžęs namo ieškodavo prie ko prikibti, piktindavosi, kad kažko nepadariau. Vis kartodavo, kad esu niekam tikusi, nors stengdavausi iš paskutiniųjų. Pati malkas susikapodavau, valgyti paruošdavau, namus sutvarkydavau. Bet jis vis priekaištaudavo.

Pagaliau atėjo ilgai laukta diena, kai mano mažasis stebuklas pradėjo belstis į pasaulį. Išvažiavau į gimdymo namus viena, nes jis išėjo į darbą. Po šešių skausmingų valandų mano mažylė gulėjo man ant krūtinės. Buvo taip neapsakomai gera, lyg laikas butų sustojęs ir niekas neegzistuotų – tik ji ir aš. Atėjo lankymo laikas. Jis atėjo. Bet šiaip ne taip išbuvo penkiolika minučių. Išėjo...

Mamytė stipri, jos niekas negali nuskriausti. O verkiu iš laimės, kad turiu tokį angelėlį kaip tu.

Grįžusi namo, radau jį geriantį su draugais. Net nepriėjo paimti maišų, pažiūrėti mažylės. Sėdejo sau ant kėdės... Jo draugai padėjo viską parsinešti, klausė, kaip jaučiuosi. Paguldžiusi vaikelį, skubėjau gaminti pietų, nes be alaus namie daugiau nieko nebuvo.

Taip ir leidau dienas viena vargdama. Vaikelis nešyklėje, o aš gaminu, tvarkausi, einu į parduotuvę... Parsinešu maišus ir kūdikėlį nešyklėje. Labai pavargau. Atrodžiau nebepanaši į žmogų. Jis į namus grįždavo tik nusiprausti ir pavalgyti. Kurį laiką tyliai kentėjau. Galiausiai vieną dieną jam valgant paklausiau, kodėl jis su manimi gyvena. Vyras atsakė: „K****s brangiai kainuoja, o tu  vietoje ir nereikia mokėti.“

Tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Jam išėjus pas draugus, susikroviau reikalingiausius daiktus, pasiėmiau dukrytę ir išvažiavau pas tėvus. Per kelias dienas išsivežiau visus savo daiktus, palikau jį su plikom sienom ir čiužiniu. Padaviau prašymą skirtis.

Jis išvažiavo į Didžiąją Britaniją. Gyvenau sunkiai, bet buvau laiminga.

Grįžęs atostogų, atėjo aplankyti dukros. Mergaitei jau buvo metukai. Ji jo neprisileido. Stovėdama balkone, stebėjau juos. Mažylė žaidė ir į tėvą nekreipė jokio dėmesio. Jis atėjo į balkoną ir... pravirko. Apkabinau jį ir pajutau, kaip suspaudė širdį. Pajutau, kad, nepaisant visko, kas nutiko, vis dar myliu jį.

Jam grįžus į Didžiosios Britanijos, pradėjome bendrauti per Skype’ą. Nusprendėme, kad jis grįš pas mus. Taip ir buvo. Vėl viskas iš naujo – kaip naujai įsimylėję. Tačiau pakylėta meilė truko neilgai. Vėl prasidėjo pykčiai, jo priekaištai dėl kitų vyrų, kol buvome išsiskyrę. Nors jų buvo tik du, bet jis visada juos prikiša.

Taip dabar ir gyvenu. Darau viską pati. Namų ūkis, dukrelė... Iš jo jokios pagalbos. Tik sėdi ant sofutės kaip namų interjero detalė. Nesijaučiu laiminga. Dukrai to nerodau, nes ji be galo myli tėtį. Jei dar tik ketveri, bet mažylė labai supratinga mergytė. Stengiuosi jai nerodyti savo ašarų, bet būna, kad pamato, tada klausia: „Kas nuskriaudė mano mamytę? Kam parodyti niu niu niu?“ Tada nusišypsau, pakelių ją ant rankų, prispaudžiu prie savęs ir pasakau:  „Mamytė stipri, jos niekas negali nuskriausti. O verkiu iš laimės, kad turiu tokį angelėlį kaip tu.“

Nežinau, ar dar ilgai pakęsiu tokį gyvenimą, bet jei mano dukrai gerai, jei ji laiminga, matydama tėvus kartu, kentėsiu tiek, kiek reikės...

Dėkojame už papasakotą istoriją ir dovanojame Jums UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL  kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamas gydomasis Macadamia plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios Macadamia aliejumi prisotintos šukos.

Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.