Pavasaris – poravimosi metas. Poras renkasi gyvūnai, tuokiasi ir žmonės. Taip ir turi būti. Gaila tų, kurie niekada nejuto virpėjimo ir širdies plakimo, kai aplanko jos didenybė Meilė.
Dabar su nostalgija, praėjus 30 metų po Mendelsono maršo, prisimenu tuos virpėjimo laikus. Et, gražu!.. Vėliau, negaliu sakyti, sekėsi blogai. Vaikų auginimas, namų kūrimas, darbas – viskas, kaip ir turi būti. Rutina. Ir tada, kai jau atrodė, kad beliko raškyti viso gyvenimo bendro darbo vaisius ir mėgautis jais, atsėlino ji – nelaboji vidutinio amžiaus vyrų KRIZĖ. Priskreto ji netikėtai, pririšo mano vyrą 24 valandoms per parą prie telefono, įkalinusi tame telefone 14 metų jaunesnę ilgakoję blondinę. Pasiuntė abu dviračiais išvažinėti nepravažiuojamas miškingas apylinkes. Tikra begėdė. Kaip ji galėjo?! Supykau ant jos mirtinai. Gyvenimo ateitį mačiau Anos Kareninos akimis geležinkelio fone.
Po savaitės raudojimo kreipiausi pagalbos į visagalį internetą. Jis buvo negailestingas. „Pati kalta“, – smogė į paširdžius ir pateikė visą informaciją „5 braškės“, „Tarp mūsų“, „Tavo psichologas“. Ką gi, jei kalta – kalta... Ką tokiu atveju daryti, vėl klausiu visažinio interneto. Tada jis man meta raktinius žodžius „depiliacija“, „hidratacija“, „erotizacija“ arba „mini“, „bikinis“, „koketinis“.
Jeigu ne ji, ištvirkėlė, šiandien neturėčiau tiek naujos veiklos, naujų galimybių, naujų draugų, ir kiekvienas mano rytinis pasisveikinimas darbe neprasidėtų kolegų šūktelėjimu „Gerai atrodai!“.
Jau po mėnesio, kai aplankiau siuvėją, kirpėją ir pardavėją, gyvenimas su geležinkelio bėgiais niekaip nebesisiejo. Nebent tiek, kad tais bėgiais buvo galima savaitgaliais nuvykti į didelį miestą, kuriame rinkdavosi prancūzų kalbos kursų klausytojai ir prie kurių prisidėjau ir aš. O ką? Jeigu ji, begėdė vyrų KRIZĖ, galėjo taip negailestingai pasielgti, kodėl gi negalėčiau jai į veidą tėkšti prancūziškai chercher la femme. Ir tai dar ne viskas! Po raudojimo ir nemigos naktų, kažkur pamečiau nereikalingus 4 kilogramus, kurie kartu nusinešė ir kelnių kostiumėlius bei pailgintus sijonus. Susigrąžinti jų nenorėjau, todėl pasislėpiau, kad jie nerastų manęs, sporto klube ir baseine.
Šiandien, praėjus beveik metams po susitikimo su ta sene KRIZE, galiu pasakyti, kad ji nėra jau tokia baisi. Jeigu ne ji, ištvirkėlė, šiandien neturėčiau tiek naujos veiklos, naujų galimybių, naujų draugų, ir kiekvienas mano rytinis pasisveikinimas darbe neprasidėtų kolegų šūktelėjimu „Gerai atrodai!“. Ir nepykstu aš ant jos, pasileidėlės, nė kiek. Juk prieš 30 metų mane pamilo jaunas, gražus jaunuolis, nežinantis, kas tai yra artritas, gastritas ir sinusitas, atidavė man savo jaunystę, energiją ir sielos virpulį. O dabar prieš mane žilas, pagyvenęs ir pavargęs vyras, kurį ši gašlūnė vedžioja už nosies ir kuris nesugeba jai atsispirti. Manęs ji jau nebebaugina, aš su ja susitaikiau ir tikiuosi, kad jai duris užtrenks ir mano Žmogus. Tegul ji ieško naujų aukų.
Vilija
Miela Vilija, dėkojame Jums už šaunią istoriją su sveikos ironijos gaidele. Ir svarbiausia – už šviesų požiūrį. Galite drąsiai būti pavyzdys visoms toms moterims, kurios jūsų vietoje sugebėtų parašyti tik savigaila persmelktą pasakojimą. Dovanojame Jums LUMENE kosmetikos rinkinį ir linkime toliau iš kolegų kasryt išgirsti, kad atrodote puikiai!
Mielosios skaitytojos, JI24.lt el. pašte netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo papasakoti apie save, savo gyvenimą, išlieti jausmus... Pagalvojome, kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsakyti tai, kas jiems aktualu, svarbu ar lyg skaudulys slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt, pasidalykime visi drauge.
P. S. Kiekvieno autoriaus, kurio istorija bus publikuota JI24.lt, taip pat lauks dovanėlė.