Neišgalvotos istorijos: mano meilės drama

Kaip greitai lekia laikas... Rodos, tik vakar atsisveikindami su mokyklos draugais paskutinį kartą drauge pasitikome saulę. Nuo to laiko praėjo jau šešeri metai. Studijos taip pat jau baigtos, o patys gražiausi ir nerūpestingiausi metai jau praeityje...

Mano istorija tikriausiai niekuo neišskirtinė, bet man ji nepagailėjo išgyvenimų...

Baigusi universitetą, susiradau darbą. Neįspūdingą – neturėjau kada rinktis. Reikėjo pinigų, kad išsilaikyčiau.

Ir štai šiame naujajame mano gyvenimo etape netikėtai atsirado Tadas (pavadinkime jį taip). Jis buvo už mane ketveriais metais vyresnis. Tamsus, aukštas, atletiškas, simpatiškas. Dar nuo mokyklos laikų man seilės varvėdavo pamačius tamsiaplaukį vaikiną, bet bijodavau jų, nes maniau, kad tokie gražuoliai skirti ne man – paprastai, niekuo neišsiskiriančiai merginai.

Tačiau Tadas sulaužė mano nuostatas. Nebuvo pasikėlęs. Jis apgaubė mane dėmesiu, tiesiog nešiojo ant rankų. Jaučiausi lyg apkvaitusi. Užgimę jausmai vedė mane iš proto, diena po dienos vis labiau juo žavėjausi. Tuo metu man atrodė, kad sutikau tikrąją gyvenimo meilę. Visą laisvalaikį leisdavome kartu, mėgaudavomės kiekviena drauge praleista akimirka.

Pamažu mano bute vis daugėjo jo daiktų. Vakarais būdavo labai sunku išsiskirti, tad vis dažniau Tadas likdavo pas mane miegoti. Supažindinome vienas kitą ir su savo šeimomis. Visi buvo patenkinti. Taigi, taip net nesitarę, spontaniškai kartu apsigyvenome. Tiesa, apie vestuves nekalbėjome – tiesiog džiaugėmės vienas kitu.

Netrukus Tadas pakeitė darbą. Pasak jo, tai buvo išsvajotas jo karjeros šansas. Nepabūgo netgi fakto, kad naujasis darbas buvo kitame mieste – sostinėje. Kad nereikėtų gaišti laiko keliaujant, jis dažnai likdavo nakvoti pas pusbrolį. Iš pradžių, jam išvykus, labai sielojausi, verkiau, prašiau, kad ieškotų darbo mūsų mieste, bet Tadas kategoriškai nesutiko. Juk tai jo karjeros šansas! Įsisukusi į kasdienybės ratą, nė nepajutau, kaip pamažu tapau abejinga jo išvykoms. Kasdieniai rūpesčiai atšaldė mūsų jausmus. Į viską ėmiau žiūrėti kitomis akimis, ir jo elgesys pasikeitė šimtu procentų. Bučiuodavau jį tik dėl to, kad reikia, – ne taip, kaip anksčiau. Tadas vis kartodavo, kad myli mane, negali be manęs gyventi, tačiau neįrodydavo to veiksmais. Draugai ir tėvai sakydavo, kad tai tėra laikinas periodas, viskas praeis ir bus kaip anksčiau – esą daug jaunų porų patiria panašių sunkumų. Tie patarimai mane nuramindavo, bet neilgam. Kai jis grįždavo miegoti, parėjusi iš darbo rasdavau suverstą butą ir Tadą, sėdintį prie kompiuterio su alaus buteliu. Vakarienės ruošimu rūpindavausi aš, butą tvarkydavau aš, už jį mokėdavau irgi aš. Tadas tik pasakydavo: „Nesidomėk, kiek uždirbu.“

Su Dariumi santykiai darėsi vis artimesni. Buvau mažas drugelis tvirto vyro rankose. Dabar suprantu, ką reiškia patirtis ir kuo skiriasi patyrę vyrai nuo „pirmokėlių“. Gyvenimas įgavo naują prasmę. Mano akys žibėjo, be perstojo šypsojausi ir, nors aplink buvo niūri žiema, man viskas atrodė taip spalvota, taip nuostabu!

Mane tai varė į neviltį. Nejaugi visos poros taip bendrauja? Nejaugi kasdieniai rūpesčiai nužudo meilę? Mano laimės sparnai nukrito su rudeniniais lapais. Jam išvykus, jausdavausi laiminga ir rami, ašaras pakeisdavo džiaugsmas. Giliai širdyje maniau, kad galbūt elgiuosi ne taip, kaip vertėtų, kad iš musės darau dramblį. Tik dabar suprantu, kad jis mane išnaudojo ir viską pateisindavo sakydamas, jog myli. Tas žodis man tapo lyg keiksmažodis – mes jį supratome skirtingai. Jam reikėjo namų šeimininkės, o man – supratingo ir mylinčio vyro. Žvelgėme į skirtingas puses, mūsų keliai, mums to nė nejaučiant, jau buvo išsiskyrę, nors to ir nekonstatavome garsiai.

Vienas bendradarbis jau seniai rodė man išskirtinį dėmesį, bet bijodavau net pažvelgti į jo pusę – vertinau ištikimybę. Kartą jis pasiūlė parvežti mane namo. Sutikau, buvau pamaloninta. Įsisukusi į nesėkmingų santykių rutiną, negalėjau patikėti, kad vis dar dominu vyrus. Pastaruoju metu skendėjau apatijoje, ne itin rūpinausi savo išvaizda ir, pažiūrėjusi į veidrodį, temačiau pilką žmogystą užgesusiu žvilgsniu. Man nebūdavo svarbu, kaip esu apsirengusi, buvo dingęs noras atrodyti gražiai. Į darbą visą savaitę galėdavau eiti tais pačiais džinsais ir nutįsusiu megztuku.

Tas vakaras man susuko galvą, o ką kalbėti apie šampano burbuliukus ir komplimentų jūrą... Buvau pasiilgusi jausmų. Atrodė, kad Darių pažįstu seniai seniai. Pirmasis bučinys, kaip dabar pamenu, buvo toks aistringas... Jau seniai buvau pamiršusi tą malonų virpesį širdyje. Tiesiog ištirpau tvirtose jo rankose. Vos atradau jėgų paprašyti, kad išeitų, kol neįvyko kai kas daugiau. Iš tiesų paskui labai gailėjausi ir visą naktį galvojau tik apie jį. Gąsdino mintis, kad galbūt tai yra tik spontaniškas protrūkis. Be to, jis buvo už mane nemažai vyresnis ir išsiskyręs. Nenorėjau jam būti kaip žaisliukas, bet niekaip negalėjau atsispirti savo jausmams – beprotiškai troškau būti jo.

O Tadas vis bandė mane įtikinti, kad mūsų santykiai geri, nors kiekvieną dieną, kai būdavome kartu, be perstojo pykdavomės arba kiurksodavome kas sau atsitvėrę abejingumo siena. Mano viduje tvyrojo baisi sumaištis: graužiau save, kad nepajėgiu jam pasakyti tiesos ir viską pabaigti. Gal todėl, kad nebuvau tikra dėl Dariaus jausmų?

Dariui skirdavau vis daugiau dėmesio, net kai Tadas būdavo namie, sugalvodavau pretekstą išeiti su juo susitikti. Tokio jausmo dar nebuvau patyrusi – jaučiausi visiškai užvaldyta jo.

Visgi vieną dieną sukaupiau visas jėgas ir pasikalbėjau su Tadu. Pasakiau viską, ką manau apie mūsų santykius, bet apie Darių nutylėjau – nenorėjau jo skaudinti. Jis viską suprato ir paprašė, kad kurį laiką pabūtume atskirai, tada vėl pamėgintume. Sutikau, nors žinojau, kad su juo viskas baigta visiems laikams.

Su Dariumi santykiai darėsi vis artimesni. Buvau mažas drugelis tvirto vyro rankose. Dabar suprantu, ką reiškia patirtis ir kuo skiriasi patyrę vyrai nuo pirmokėlių. Gyvenimas įgavo naują prasmę. Mano akys žibėjo, be perstojo šypsojausi ir, nors aplink buvo niūri žiema, man viskas atrodė taip spalvota, taip nuostabu!.. Turėjau viską, ko troško širdis. Darius buvo visiška priešingybė Tadui, jis buvo mano princas ant balto žirgo.

Bet... nuostabias akimirkas aptemdė nėštumo testas. Pirmoji mintis, išvydus testo rezultatą, buvo: „Viskas, mano gyvenimas baigtas.“ Verkiau kaip pamišusi. Tik po kelių dienų supratau, kad tai – tikras mano meilės išbandymas ir turiu jį priimti kaip dovaną.

Kai šią žinią pranešiau Dariui, jis labai apsidžiaugė. Iš karto pakvietė šventinių pietų, apipylė gėlėmis. Vėl buvau beprotiškai laiminga. Laikas ėjo, mano paslaptis pamažu tapo akivaizdi kitiems.

Ir... vieną vakarą skambutis į duris. Stovi Tadas su gėlių puokšte ir sako: „Tas vaikas gali būti ir mano, o jei ne mano – mylėsiu kaip savo.“ Puolė ant kelių atsiprašinėti, maldaute maldavo, kad grįžčiau pas jį. Buvau labai sutrikusi, bet tvirtai jam atsakiau, kad šis vaikelis turi tėtį, kurį labai myliu. Tadas šveitė man po kojomis puokštę ir išeidamas pasakė, kad tai dar ne pabaiga.

Netrukus apsilankė mano ir Tado tėvai, o su jais – ir Tadas. Mūsų šeimos šventai tikėjo, kad laukiuosi jo vaiko ir iš principo nenoriu būti su juo. Visi palaikė Tadą ir griežtai skatino susitaikyti, pareikšdami, kad antraip nuo manęs bus nusigręžta ir galėsiu žinotis pati viena. Viskas buvo nuspręsta už mane! Tiesiog negalėjau patikėti, kad taip gali būti! Dariaus niekas neklausė, kaip ir manęs, tik pasakė: „Su tuo seniu nebūsi!“

Buvo paskelbta visai giminei, kad išteku. Plaukiau pasroviui, išgyvenau baisų košmarą, nebeliko ašarų verkti. Nieko nedariau, visus vestuvių reikalus tvarkė mano mama ir būsimas jos žentas. Darius dingo. Neįstengė suprasti, kodėl neradau ryžto ir jėgų kovoti už savo meilę.

Iki vestuvių likus kelioms savaitėms, susitaikiau su visomis tėvų sąlygomis ir panirau į apatiją. Netikėtai paskambino Darius. Vėl susitikome, iš širdies pakalbėjome. Mano veide vis atsirado šypsena.

Tas susitikimas buvo lemtingas. Grįžusi namo, Tadui ir tėvams išsakiau viską, kas gulėjo ant širdies, ir pasakiau, kad, jei nori, gali mane dabar pat išbraukti iš savo gyvenimo. Pasiėmiau reikalingiausius daiktus ir išvažiavau pas mylimąjį. Visa drebėdama skambinau į jo buto duris, tik apkabinta nurimau. Darius tepasakė: „Viskas bus gerai.“

Taip buvo atverstas naujas mano gyvenimo puslapis. Aišku, mano tėvai labai pyko, ilgai negalėjo susitaikyti su šiuo faktu. Bet, kaip sakoma, laikas užgydo visas žaizdas.

Pagimdžiau sveiką ir gražų berniuką. Esame darni, laiminga šeima. Ir įsivaizduokite, dabar Darius mano tėvams pats geriausias žentas!

Taigi baigdama noriu pasakyti, kad  už savo meilę reikia ir verta kovoti. Tikra meilė, jei ja tiki, įveikia visas kliūtis.

Edita

Miela Edita, dėkojame už istoriją su išties laiminga ir įkvepiančia pabaiga ir dovanojame jums MACADAMIA NATURAL OIL plaukų kosmetikos rinkinį.

Mielosios skaitytojos,