Vilnietė Daiva Bukauskienė 14 metų laukė žinios, kad vėl taps mama. Nueiti kryžiaus keliai: negimdinis nėštumas, operacijos, trys persileidimai, kelios nesėkmingos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Gili depresijos duobė. Ir pagaliau – sėkmė: prieš septynerius metus gimė sūnus Arturas Sidas, o prieš ketverius – dukra Sibilė Agna.
Daiva buvo pirmoji, kuri pradėjo viešai kalbėti, kad nevaisingumas – ne gėda, o liga, kurią reikia gydyti.
Prieš 13 metų ji įkūrė Vaisingumo asociaciją, vienijančią vaisingumo sutrikimų turinčius žmones. Iš pradžių susibūrė dešimt bendraminčių. Laikui bėgant, visos tapo mamomis. Daiva iki šiol vis paskaito vaikų negalinčių susilaukti moterų mintis interneto pokalbių svetainėse ir prisimena, kad prieš kelerius metus jautėsi lygiai taip pat – slegiama nerimo, nežinios, pavargusi nuo visuomenės spaudimo. Daugelis turbūt nesuprato, kodėl moteris taip įnirtingai trokšta tapti mama, mat Daiva jau augino sūnų Žygimantą, kuriam dabar 25-eri. Tačiau susituokusi su dabartiniu vyru, troško bendrų vaikų.
„Nenorėjau nuleisti rankų – siekiau pasinaudoti visomis šiuolaikinės medicinos galimybėmis. Dauguma tokioje situacijoje atsidūrusių moterų to siekia. Kai kurios patiria penkias, šešias ar septynias pagalbinio apvaisinimo procedūras. O jos kainuoja nuo 8 000 iki 14 000 litų...Yra porų, kurios nesusitaupo nė vienai procedūrai, nors metai bėga, biologinis laikrodis tiksi, ir net su medikų pagalba pastoti darosi vis sunkiau. Tokia nedžiuginanti realybė. Visas tas vargas, visos neigiamos emocijos išsisklaido, kai svajonės išsipildo. Ir dar taip fantastiškai – juk turiu ir dukrelę, kurios net tikėtis negalėjau, mat netikėtai pastojau natūraliai, paneigusi visas gydytojų prognozes, kad tai neįmanoma. Juk vienas mano kiaušintakis buvo pašalintas per operaciją, o kitas – operuotas ir nesveikas. Medikų požiūriu galimybių beveik neturėjau. Bet po visų nesėkmių, prieš pat tą laimingą antrą pagalbinio apvaisinimo procedūrą, nuėjau pas gydytoją Audronę Usonienę – paprastą, šiltą, dalykišką žmogų. Labai labai ja pasitikėjau. Ramiai sau pagalvojau, kad jei ši gydytoja nepadės, nebepadės niekas.“
Ir anksčiau, ir dabar, apie savo problemą moterys diskutuoja tik virtualiai, bijo prisipažinti net artimiesiems, o išeiti į viešumą reikia daug drąsos: vos viena kita išdrįsta atvirai apie tai kalbėti. Nors, kita vertus, manau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje – jei būsi užsikompleksavusi, jei laikysi save kalta, tai visko ir bijosi.
Vaikų nesusilaukiančios šeimos iki šiol patiria aplinkos spaudimą: moteris be vaikų neatitinka standartų.
Dažnai prastai jaučiasi ir tie, kurie augina vieną vaiką, nes giminės ir artimieji nepraleidžia progos priminti, kad laikas jau mažajam parūpinti broliuką ar sesutę. Kai šeima kenčia dėl nevaisingumo problemų, tai ypač žeidžia. Daivos artimieji buvo supratingi.
„Nieko nuo nieko neslėpiau. Bet aš buvau išimtis. Ir anksčiau, ir dabar, apie savo problemą moterys diskutuoja tik virtualiai, bijo prisipažinti net artimiesiems, o išeiti į viešumą reikia daug drąsos: vos viena kita išdrįsta atvirai apie tai kalbėti. Nors, kita vertus, manau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje – jei būsi užsikompleksavusi, jei laikysi save kalta, tai visko ir bijosi. Pati įsitikinau, kad, atvirai šnekėdama, ne visada sulauki neigiamos reakcijos – žmonės geresni ir supratingesni, nei mes įsivaizduojame.“
Net būdama stipri ir optimistiškai nusiteikusi, po pirmos nesėkmingos pagalbinio apvaisinimo procedūros moteris palūžo.
Tikėjimas, kad pasiseks, buvo begalinis, o statistika gana negailestinga: tokiu būdu pastoti pavyksta šiek tiek daugiau nei trečdaliui moterų. Daiva sako perėjusi visus etapus, kuriuos pereina jos likimo draugės.
„Didžiausia mano, o ir kitų moterų klaida – tu negyveni visaverčio gyvenimo, o taip koncentruojiesi į vienintelį tikslą, kad nebepastebi nieko aplinkui. Nebenori keisti darbo, niekur važiuoti, imtis kitokios veiklos, nes visos mintys nukreiptos į laukiamą nėštumą. Buvau stipriai palūžusi, nežinojau, ar užteks pinigų dar vienai procedūrai. Pasaulis atrodė juodas. Ir tada, po pusmečio, iš depresijos ištraukiau save pati. Pradėjau galvoti, kad metas apsidairyti: juk yra žmonių, kurie kenčia daug labiau negu aš. Ir gal aš kažką gyvenime darau neteisingai, galvodama vien apie save? Didžiausią pagalbą man suteikė patys nelaimingiausi. Pradėjau lankytis vaikų onkologiniame skyriuje. Bandžiau padėti vaikams, kurių nelankė tėvai: ateidavau pas juos, būdavau, atnešdavau maisto, žaisliukų. Pasijutau jiems reikalinga, galinti bent kažkuo palengvinti, praskaidrinti jų dienas. Ten būdama pajunti, kad tavo nelaimė tikrai ne pati didžiausia.“
Abu savo mažuosius Daiva pagimdė jau po 40-mečio.
Dabar juokauja, kad jaučiasi labai jauna – juk vaikai maži. Kai kurios jos bendraamžės, išleidusios vaikus į pasaulį, jau laukia anūkų. Ji iki šiol prisimena tą datą, kai pasidariusi kraujo tyrimą sužinojo, kad pagaliau nėščia: 2006 metų kovo 14-oji. Nesinorėjo šokinėti iki pat debesų ir šaukti apie tai visam pasauliui – užplūdo ramybės, sumišusios su jauduliu, jausmas.
„Ilgai net džiaugtis bijojau, tik kartą vyras pasakė: „Džiaukimės nėštumu šiandien, nes kai pagimdysi, džiaugsimės vaiku“. Jis buvo didžiausias mano palaikytojas, bet turbūt gera baigtimi aš tikėjau labiau... Pamenu, kartą abu žiūrėjome į vaikščioti pradėjusį Sidą, ir vyras prasitarė, kad kaip gerai būtų turėti dar vieną. Abu supratome, kad frazė retorinė, nei taip bus, nei ką. Ir ką gi – po kurio laiko parodžiau jam nėštumo testą su dviem juostelėmis. Iki šiol juokinga, kai prisimenu jo reakciją: jis nustebęs paklausė: „Iš kur čia?“ Abiems buvo sunku patikėti...“
Tekstas Dovilės Štuikienės