Neišgalvotos istorijos. Teisė būti savimi...
Mūsų redakcijos pašte atsidūrė štai tokia istorija. Nors ši moteris, pasivadinusi Laisve, kalba apie savo jausmus, iš tiesų ši istorija galėtų būti apie daugybę moterų. Šimtai istorijų prasideda panašiai kaip ši, tik klausimas, kaip jos baigiasi. Taigi...
Žvelgiu pro langą, už kurio kaip reikiant pila lietus. Lašai ritasi stiklu, susitinka vienas su kitu ir galiausiai nuslysta kažkur į nebūtį... Atrodo, kad taip pamažėle dingsta ir mano jausmai... Širdis tuštėja žaibišku greičiu ir greitai joje žiojės vien tik tuštuma, kurios užpildyti nepajėgs jokia meilė. Laimingi tie, kurie ją patyrė... O gal dar laimingesni tie, kurie sugebėjo jos išvengti. Žiauru? Tačiau aš norėčiau būti pastarųjų vietoje. Mano istorija tokia, kaip ir daugelio kitų. O gal ir visai kitokia, nes juk nėra vienodų meilės istorijų, ar ne?
Šiandien galiu kalbėti ramiai, nes banali tiesa, kad laikas užgydo visas žaizdas, yra tokia teisinga, kaip ir faktas, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Tačiau tuomet... Atrodo, išsirausi širdį, kad nejaustum, išgersi visus vyno butelius ir išliesi ašarų pakalnes, bekalbėdama apie tai su geriausia drauge. Aš nemyliu savo vyro. Nebemyliu. Ši žinia man smogė tiesiai į paširdžius, pagaliau leidus tai pripažinti.
Šią akimirką suprantu, kad didžiausia mano klaida buvo ta, kad ištekėjau ne už to vyro, nes buvau per daug įskaudinta kito. Tad ilgą laiką maudžiausi tuščioje jausmų jūroje... O juk nė vienas man nedavė ir nenorėjo duoti to, ko man iš tikrųjų reikėjo – laisvės būti savimi.
Tačiau pradėsiu nuo to, kad mano gyvenime buvo ir kitas žmogus... Susipažinome viename klube, mūsų šokis buvo toks aistringas, kad atrodė aplinkui sproginėja meilės burbulai... O tai greičiau tebuvo muilo burbulai, oro pilys... Jutau, kad įsimylėti taip lengva ir paprasta, kaip užkibti žuviai ant kabliuko. Iš pradžių nenorėjau tam pasiduoti, bet jis mane tiesiog supančiojo... Filosofiniai pamąstymai ir naktimis skriejančios žinutės apie gyvenimo prasmę, kai tau 19 metų, atrodo tikrasis pasaulis, tačiau kai pagalvoji apie ateitį ir kas tavęs laukia 30-ies... Tai juk negali ilgiau tęstis, ar ne? Karštos naktys priminė „Devynios su puse savaitės“, dienos plaukė tarsi apdujus. Štai tokia buvo meilė, kai nereikia nei valgyti, nei miegoti, o viskas, ko norisi, tik dar vienas saldus bučinys. Išsiskyrėm. Nors dar ir dabar, praėjus dešimčiai metų, moku jo telefono numerį mintinai. Ištekėjau. Už „teisingo“ vyro. Na, tokio, kuris šeimos žmogus ir kuris visada žino, kaip pataisyti čiaupą. Gyvenimas tekėjo gana nuobodžiai, be jausmų viražų, bet stabiliai, pagal standartiškai „teisingos“ šeimos modelį...
Kai po daugiau nei dešimties metų sutikau savo buvusią meilę, negalėjau patikėti, kad mano savastis išgaravo kaip dūmas...
Ne, jausmai neatgijo, širdis nesuvirpėjo, keliai nedrebėjo ir akimis nežliaugė ašaros. Pažvelgiau į save. Kokia aš? Kur dingau aš? Kur dingo mano gyvenimas? Atrodo, kad pastaruosius metus gyvenau ne savo gyvenimą, jaučiau ne savo jausmus, kalbėjau ne savo žodžius. Supratau, kad mano praeitis suvalgė mane, tiksliau aš likau joje, o dabartinis mano gyvenimas tėra nykus to, ko reikalauja aplinkiniai, atspindys.
Nusprendžiau viską keisti. Per ašaras, skausmą atėjo pats geriausias sprendimas. Ne, man nereikia vyro – nei to, nei ano, nei buvusio, nei būsimo. Nereikia. Tiesiog supratau, kad nenoriu būti pavogta pati iš savęs.
Skyrybos buvo tikras košmaras. Kaltinimai. Spaudimas. Pyktis. Kančia. Ak, tai tik žodžiai, kuriais niekaip neperteiksi to, ką teko patirti. Bet išlikau ir džiaugiuosi. Šią akimirką suprantu, kad didžiausia mano klaida buvo ta, kad ištekėjau ne už to vyro, nes buvau per daug įskaudinta kito. Tad ilgą laiką maudžiausi tuščioje jausmų jūroje... O juk nė vienas man nedavė ir nenorėjo duoti to, ko man iš tikrųjų reikėjo – laisvės būti savimi. Kartais tik išsiskyrimas padeda viską sudėlioti į lentynėles tam, kad galėtum gyventi taip, kaip esi to verta...
Mano vardas? Pasivadinsiu Laisve. Nes būtent taip šią akimirką ir jaučiuosi :)
Miela Laisve, dėkojame už istoriją, kuri išties priverčia susimąstyti apie komplikuotą mūsų jausmų ir stereotipų pasaulį. Kad ir kaip būtų, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Linkime laisvai skrieti per gyvenimą ir dovanojame kvapų kūno priežiūros kosmetikos „L’Occitane“ rinkinį.
DĖMESIO!
Mielosios skaitytojos, Ji24.lt el. pašte visai netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo pasipasakoti apie save, savo gyvenimus, jausmus... Pagalvojome, o kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsisakyti, tai kas jiems aktualu, svarbu ar lyg skaudulys slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el paštu ji24.lt@zlg.lt, pasidalykime visi drauge. Juo nuo seno žinoma – išsikalbėjus visada labai palengvėja.