Neištikimybės pliusai – ar jų gali būti?

Neištikimybės šešėlyje dažnai glūdi mintis apie savo mirtį, o tai priverčia susimąstyti: ką, nejaugi tai ir viskas? Ir daugiau nieko?

„Skaitau paskaitas daugelyje šalių, bet iš pačių įvairiausių žmonių, kurie buvo neištikimi, girdžiu tą patį: jie sako jaučia, jog gyvena, o ne egzistuoja. Dažnai išklausau jų istorijas: neretai jie yra išgyvenę vieno iš tėvų ar artimo draugo mirtį arba patys išklausę gąsdinančią diagnozę. Taigi, neištikimybės šešėlyje dažnai glūdi mintis apie savo mirtį, o tai priverčia susimąstyti: ką, nejaugi tai ir viskas? Ir daugiau nieko? Ir net jei man duota dar dvidešimt metų, nejaugi  pragyvensiu juos TAIP PAT? 

Tokios mintys, kaip man atrodo, kartais ir priverčia žmones sulaužyti santuokinius pažadus. Be to, kai kurie, aplinkinių smerkiami posūkiai „į kairę“, signalizuoja ne apie ištvirkimą, o apie mirties baimę ir pastangas kovoti už gyvenimą. Neištikimybė daug mažiau susijusi su seksu, negu mes linkę manyti, ir daug daugiau – su troškimu pasijusti ypatingu, svarbiu, vertu dėmesio. Dažniausiai nėra vilties būti kartu su tuo nauju savo meilės objektu – o tai tik kursto susitikimų alkį. Jaučiatės neužtikrinti dėl santykių baigties, draskomi vidinių prieštaravimų, todėl tas jausmas išsviedžia jus iš įprastos rutinos – jaučiatės labiau gyvi, nei anksčiau.

Vieni ilgai nešiojasi skausmą, bet jį išgyvena, kiti paverčia krizę nauju gyvenimo etapu, nauja patirtimi, kuri leidžia pereiti prie naujos santykių kokybės. 

Troškimai kartais nuveda mus toliau, nei tikėjomės, o nuviltasis partneris jaučiasi skaudžiai įžeistas. Kartais neištikimybė būna paskutinis lašas vegetuojančiuose ir išsisėmusiuose santykiuose, kad juos supurtytų ir žmonės pagaliau suprastų, kad taip toliau negalima gyventi ir kažką keistų. Kartais ji būna ir naujų santykių pradžia. Faktas, kad dauguma porų vis dėlto lieka kartu. Vieni ilgai nešiojasi skausmą, bet jį išgyvena, kiti paverčia krizę nauju gyvenimo etapu, nauja patirtimi, kuri leidžia pereiti prie naujos santykių kokybės. Tai naudinga abiems. 

Neištikimybė supurto įprastą gyvenimo tėkmę – bet tuo pačiu gali tapti nauja pradžia: kaip specialistė pastebėjau, kad išaiškėjus neištikimybės faktui, poros pagaliau iš esmės išsikalba – taip, kaip nėra kalbėjęsi dešimtmečius. Ir net jei paskutiniu metu jie buvo seksualiai abejingi vienas kitam, staiga pajunta aistrą, kurią išgyveno savo romano pradžioje. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Mano vyras turi vaiką. Kaip priimti šokiruojančią žinią?

Daugelis neištikimųjų save kaltina tuo, kad suteikė savo partneriui skausmo, bet nesijaučia kalti dėl paties neištikimybės fakto. Tai daug ką nulemia. Kaltoji pusė, norėdama išsaugoti santykius, turi pasistengti: prisiimti atsakomybę dėl jų ateities ir išsklaidyti sutuoktinio nerimą – tai tiesia tiltą į pasitikėjimą. O nukentėjusiai pusei svarbu pabandyti vėl atgauti gyvenimo džiaugsmą: apsupti save draugais, mėgstamais užsiėmimais, daugiau dėmesio skirti sau. O svarbiausia – suvaldyti savo smalsumą ir nepulti klausinėti: kur TAI darėte, kiek kartų, ar jis (ji) geresnė už mane? Nes atsakymai sukels tik dar didesnį skausmą. 

Geriau klausinėti ko kito: ką tas romanas tau reiškė? Ką patyrei ar sužinojai, ko nepavykdavo su manimi? Kaip jauteisi, kai reikėdavo grįžti namo? Ką vertini mūsų bendrame gyvenime? Ar esi patenkintas tuo, kaip viskas baigėsi? 

Yra daugybė būdų išduoti kitą žmogų, ne tik neištikimybė. Tai ir pasipūtimas, begalinė arogancija jo atžvilgiu, abejingumas, ignoravimas, psichologinis smurtas. Seksualinė išdavystė – tik vienas iš jų. Visa tai, aišku, nereiškia, kad pateisinu neištikimybę. Ar net patariu būti neištikimiems. Tai tas pats, kaip patarčiau jums susirgti vėžiu, nors juk dažnai girdime pasveikusių žmonių istorijas, kurie tikina, kad liga juos paskatino pakeisti gyvenimą. Tiesiog esu įsitikinusi, kad net ir išbandymas neištikimybe gali turėti pliusų. Pažiūrėkime į neištikimybę iš dviejų rakursų: vienas – skausmas ir išdavystė, kitas – savęs ir kito suvokimas bei dvasinis augimas. Ir kai pas mane ateina konsultuotis pora, išgyvenanti neištikimybę, sakau, jog dabar daugumoje Vakarų šalių žmonės tuokiasi du ar tris kartus, tad net jei pirmoji santuoka subyra, tai nereiškia, kad gyvenimas baigiasi. Tai ar norite jį kurti su kitu žmogumi ar bandyti sulipdyti su esamu?“