Neįtikėtina istorija: klasioko dailininko pasakojimas apie susitikimą su Ignotu Adomavičiumi – „prie ko čia aš“

Trečiadienio rytą, po išvakarėse vykusio pokalbio su prezidentu Gitanu Nausėda prisistatydamas I.Adomavičius pasakojo apie savo ryšį su seneliu bei tikino, kad turi jį remiančių kultūros žmonių. Tarp jų paminėjo buvusią klasiokę M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dabar žinomą pianistę, gyvenančią Šveicarijoje, kuri sveikino jį pasveikinti su postu, bei buvusį klasioką dailininką, kurį sutiko pakeliui į Prezidentūrą.

Pianistė: ne sveikinau, o bandžiau atkalbėti

Pianistė Emilija Rosinienė savo komentare teigia, kad paaiškėjus, jog į kultūros ministrus siūlomas I.Adomavičius, su kitu klasės draugu svarstė, kaip išgelbėti kandidatą nuo viešos pajuokos.

„Kaip matote, įkalbėti atsiimti kandidatūrą ir atsitraukti pačiam, deja, nepavyko. Buvo užfiksuotas ir vėliau skambiai pacituotas tik paskutinis žodis „sėkmės“. Aiškumo dėlei, jokio palaikymo iš manęs tuo metu dar tik kandidatas į ministrus neturi ir savo pasibaisėjimo „Nemuno aušra“ niekada neslėpiau“, – komentare socialiniame tinkle „Facebook“ rašo E.Rosinienė.

Anot jos, jai gaila paskirtojo ministro „žmogiškai“, tačiau „keista, kad jis sau leidžia šitaip interpretuoti ir cituoti kažkokias nuotrupas“.

„Nuostabu, nejaugi žmogus neturi blaiviai situaciją matančių šeimos narių ar artimų draugų, kurie jį sulaikytų nuo šitokio absurdiško žingsnio? Panašu, kad neturi. Manau, po šios keistos istorijos tiek aš, tiek „dailiokas pakuočių dizaineris“, tiek gerb. istorijos mokytojas atsargiau linkėsime žmonėms sėkmės, nes ji gali aplankyti juos visiškai netinkamu laiku ir netinkamomis aplinkybėmis“, – rašė E.Rosinienė.

Klasioko dailininko pasakojimas: kas tas žmogus?

E.Kavarskas savo pasakojimą paskelbė savo paskyroje „Facebook“. Jis sutiko, kad 15min jį paskelbtų.

„True story. Kaip tapau prezidentūroje minėtu kultūros ministro klasioku, dailininku, dabar užsiimančiu pakuotės dizainu.

Trečiadienį ryte einu į darbą palei Nerį, kertu gatvę ties Utopija ir į mane tiesiasi ranka. Dar pusę sekundės spėju nužvelgti: mėlynas kostiumas, rudi odiniai batai, ruda odinė užrašinė kitoje rankoje. Dar trečdalis sekundės ir rankos paspaudimo kontaktas.

ŽMOGUS: Labas.

AŠ: Labas.

O smegenys pradeda veikti turbo režimu. Nekenčiu tokių situacijų. Nei velnio neįsivaizduoju, kas tas žmogus, bet iš aprangos spėju, kad iš verslo pasaulio. Gal kažkada bendravome, gal kreipėsi dėl pakuočių.

Einame tiltu per Vilnelę.

ŽMOGUS: Kaip tu?

AŠ: Einu septintą km, galvoju apie dalyvavimą kitų metų Lūžio taške.

ŽMOGUS: Kažką kažką neužtikrintai.

Atrodo, kad nelabai žino. Gal ir ne iš verslo.

ŽMOGUS: Ką gyvenime veiki?

AŠ: Pakuočių dizaino agentūroje. Gaminiams pakuotes kuriame.

ŽMOGUS: O, mes kaip tik pakuotes atsinaujinome.

AŠ: Kokie gaminiai? Koks prekių ženklas?

ŽMOGUS: Prekių ženklas BRaVuEiPaa (pralėkė auto, pavadinimo neišgirdau), makaronus gaminame.

Sukame į Trispalvės al. gatvę. Makaronus, galvoju. Pastarosiomis dienomis fyde lyg ir aktualija. Tai, visgi, iš verslo.

Kažkiek metrų einame nejaukiai tylomis, nes mano smegenys vis dar sukasi, bandydamos suprasti, kas tas žmogus.

AŠ: O, istorijos mokytoją iš Čiurlionkės matau.

Jaučiu išsigelbėjimą iš tylos. Mokytojas stovi ir žiūri į Vilnelę.

ŽMOGUS: Labas rytas, Albinai.

ALBINAS: Labas Ignai.

What? Ir jis pažįsta tą patį mokytoją? Vyksta trijulės small talkas, o smegenys toliau doroja užduotį. Skaičiuoju, ką jau turiu: žmogus iš verslo, gamina makaronus, vardas Ignas, mokėsi Čiurlionkėje.

Suprantu, kad taškų suvedimas krypsta į blogą pusę, nes rezonuoja su fyde matyta info ir išvakarėse pasirašyta peticija. Atsilabiname su mokytoju ir kertu lemiamą klausimą.

AŠ: O tu kur eini?

ŽMOGUS: Į prezidentūrą.

AŠ: … (thinking blbl)

Toliau einame pro Rotondą, link katedros wc. Jis kažką pasakoja apie mokytojo žmoną ir muzikantų bendruomenę. Aš skaičiuoju žingsnius.

Ties wc ir Pilies/Šventaragio gatvių sankirta žingsniai pakrypsta į skirtingas puses.

JAU IGNAS (BET DAR NE IGNOTAS): Aš dar į bažnyčią užsuksiu, o tu parašyk kada dėl pakuočių.

AŠ: tai jei ministru neišrinks (apverstas šypsniukas).

ABU: hihi haha iki.

Išsitraukiu telefą, gūglinu prie ko čia aš: Ignas makaronai kultūros ministras. Gaunu pilną vardą ir pavardę: Ignotas Adomavičius. Lendu į fb profilį, skrolinu, randu postą, kur įsidėjęs 2002 m. foto prie Čiurlionkės išleistuvininkų ąžuolo. Suprantu, kad metais jaunesnis. O iš kito video, kuriame dainuoja, suprantu, kad iš muzikinės klasės. Žiūriu į foto ir vis tiek neatsimenu šio žmogaus. Toks neįsimintinas buvo. Ir prie ko čia klasiokas.

Va tokia istorija kaip prisidėjau prie ministro blėnių kalbėjimo prezidentūroje. Gal net šiek tiek didžiuojuosi, kad jums buvo linksmiau klausyti, o dabar ir skaityti.

No happy ending. Bent jau kultūrai“.