Pastaroji savaitė režisieriui Linui MIKUTAI (40) ir jo žmonai operatorei Kristinai SEREIKAITEI (39) buvo emocinga – jųdviejų dokumentinis filmas „Romano vaikystė“ varžėsi dėl pagrindinio prizo festivalyje „DOK Leipzig“, kartu teko rengtis nacionalinei juostos premjerai neramiu metu prasidėjusiame festivalyje „Scanorama“.
Nepaisant šio įvykių verpeto, su Linu ir Kristina pašnekesys vyksta ramiai, šviesiai ir kiek graudžiai. „Romano vaikystė“, pasakojanti apie berniuko gyvenimą Klaipėdos senamiesčio skvote, abejingų palikti negali...
Negalėjau patikėti, kad Romano istorija tikra. Kaip judu ją atkapstėte?
Kristina: Gal kiek daugiau nei prieš septynerius metus, pamenu, atvažiavome pas Lino mamą į Klaipėdą. Vaikščiodami siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis, prie pusiau apleisto namo netikėtai sutikome Romano tėtį Aivarą. Jie tuo metu ten gyveno. Susipažinome ir jis iškart ėmė atvirai pasakoti apie save, žmoną, kad jie apsistoję skvote, augina septynerių sūnų. Pakvietė užeiti pažiūrėti, kaip gyvena. Na, kaip mes, dokumentinio kino kūrėjai, neužeisim? Pamenu, tokia keista atmosfera tame skvote tvyrojo: rūkas, Aivaro žmona Diana sėdi chalatu apsirengusi, Romano tada nebuvo... Jie patys paklausė, gal norime su vaiku susipažinti. Kitą dieną vėl juos aplankėme. Taip viskas ir prasidėjo.
Linas: Mane sužavėjo Romanas. Nepaisant baisios buities, vaikui buvo suteikta absoliuti laisvė. Iškart prisiminiau mūsų kartos vaikystę. Išeidavom su raktu ant kaklo, tėvai daug dirbo, visas pasaulio laikas priklausė mums ir geriausiems draugams. Aš tokio amžiaus kaip Romanas prie jūros rinkdavau gintarus. Jo laisvė, laukiniškumas, veržlumas, noras pažinti pasaulį man giliai įsmigo. Norėjau tai užfiksuoti. Romano šeimą filmuoti pradėjome jau antrą pažinties dieną.