Dėl įsisenėjusios traumos pastaruosius kelerius metus gerokai buksavusią karjerą baigęs Lukas MUGEVIČIUS (26) teniso raketę į rankas dabar paima jau tik jaunimui rodydamas, „kaip reikia“. Sugrįžimas į kortus kitu amplua jam padėjo visai kitaip pažvelgti ne tik į šį sportą, bet ir į santykius su anksčiau jį treniravusiu tėčiu.
Prieš pat nelemtą traumą pasiekėte aukščiausią karjeros tašką – 2016-aisiais iškovojote pirmuosius titulus „ITF Futures“ serijos turnyruose, o 2017 metus pasitikote užimdamas 390-ąją ATP reitingo vietą – tai trečias geriausias rezultatas Lietuvos vyrų teniso istorijoje. Kokie jausmai tuomet virė?
Nebuvo pernelyg didelio džiaugsmo. Matyt, bevalgant kilo apetitas – nuolat galvojau, kaip dar pasitempti, iškovoti daugiau titulų ir reitingo taškų. Ypač kai buvau pasiekęs geriausią formą. Dar po kelerių varžybų planavau rungtyniauti ir „Challenger“ serijos turnyruose.
Aišku, už viso to slypėjo juodas darbas nuo ryto iki vakaro, bet viską atpirko pergalės. Apibendrinant – viskas buvo labai faina. Tiesa, tenise apie planus reikia sakyti „kuo geriau“, nes negali žinoti, kas gali nutikti...
Nei nerimo, nei minčių apie karjeros pabaigą tuomet nebuvo. Rieše atsirado laisvumas ir jį reikėjo sutvarkyti. Chirurgas, kuris atliko pirmą operaciją, manė, kad plyšę riešo raiščiai. Visgi jei taip būtų buvę, kažin ar būčiau galėjęs aktyviai sportuoti, net kilnoti svarmenis.
Po operacijos kelis mėnesius ranka buvo sugipsuota, pasigirdo kitų gydytojų abejonių. Ir pats jutau, kad ranka negyja, po kurio laiko atsirado ir pirmų negatyvių minčių apie karjeros perspektyvas.
Aišku, dabar lengviau kalbėti, spėlioti, kas būtų, jei būtų buvusios atliktos kitokios operacijos ir procedūros. Visgi tuomet buvo priimti tie sprendimai ir prasidėjo ne teniso, o daktarų rutina – per ketverius metus nebuvo nė kelių mėnesių, kad būtų buvę galima mėginti rungtyniauti visa jėga.