Nelly Paltinienė: neturėjo nei vaikystės, nei jaunystės – gyvenimas prasidėjo scenoje
Vasario 29 dieną užgesus legendinės lietuvių estrados dainininkės Nelly Paltinienės gyvybei, šios moters atminimas amžiams išliks jos artimųjų ir gerbėjų širdyse. Kitą savaitę, birželio 23-ąją, savo bendrakeleivei, gyvenimo partnerei sudie tars ir vyras Arvydas Paltinas. Nelly Paltinienė poilsio atguls Antakalnio Menininkų kalnelyje, Vilniuje. Žmonės.lt kviečia skaityti prieš keletą metų žurnale „Legendos“ išspaudintą Irmos Laužikaitės interviu su Nelly ir Arvydu Paltinais. Jų gyvenimus paženklino neeilinė meilės istorija.
„Dievas man davė tiek gražių metų. Ir visus juos praleidau scenoje...“ – lietuviškos estrados karalienės Nelly Paltinienės veidą nušvietė šypsena. Ta pati, kuri prieš daugelį metų užbūrė žiūrovus, kai prieš juos atsistojusi išvaizdi tamsiaplaukė rudomis akimis apstulbusi neišleido nė garso, tik šypsojosi. Ir buvo išlydėta audringais plojimais.
Nelly ir Arvydo Paltinų butą Vilniuje visuomet puošė gėlės
Nelly ir Arvydo Paltinų butą Vilniuje visuomet puošė gėlės. „Po koncertų net nenusivilkusi palto puolu jomis rūpintis – pamerkiu į vonią, apgaivinu jas. Juk kartais ir toli nuo Vilniaus koncertuojame, kol sugrįžtame... Kaip tada gera namuose, juk kiekvienas žiedas – atnešta meilė. Aš su gėlėmis kalbuosi kaip su žmonėmis, netgi pabučiuoju“, – pasakodavo dainininkė. Namai be gėlių buvo net neįsivaizduojami, todėl Vokietijoje, tarp kurios ir Lietuvos pora dalijo gyvenimą, jų parnešdavo vyras. Nesunku gyventi su estrados žvaigžde? „Maždaug taip būtų galima pasakyti...“ – juokais nuleido Arvydas, ištikimasis atlikėjos bendražygis, pas kurį kadaise atlydėta pradedanti dainininkė visomis spalvomis sušvito jo suburtuose „Kopų balsuose“.
Nelly Paltinienė – viena ryškiausių sovietinės lietuviškos estrados žvaigždžių: be paliovos buvo aptarinėjamos jos suknelės (ko gero, nė viena atlikėja nenudžiugino publikos per koncertą persirengdama keturis, penkis ar šešis kartus), šukuosena (kartą restorane įsidrąsinęs vyriškis stipriai timptelėjo plaukus, nes su savo antrąja puse susiginčijo, solistės plaukai tikri ar ji su peruku) ir jaunatviška išvaizda (žinovai vardijo plastines operacijas, kurios neva padėjusios tai pasiekti), buvo spėliojama, kas gi sieja Nelly su ilgamečiu scenos partneriu Eugenijumi Ivanausku (juk neįmanoma scenoje dainuoti apie meilę ir nieko nejausti!), kliuvo ir paslaptingas akcentas (dėl jo, sako, negalėjusi pretenduoti į apdovanojimus), ir... Dainininkė tik numodavo ranka – apkalbų visuomet girdėjusi daug.
Nelly norėdavo kalbėti tik apie neblėstančią gerbėjų meilę, scenai dovanotą gyvenimą. Apie gėles, kuriomis visuomet buvo užverčiama. Tačiau jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas (atlikėja stebėjosi kodėl, bet būtent jos dažniausiai ir buvo teikiamos). „Nenoriu prisiminti blogo. Gyvenime visko būta, tokių dalykų, kuriuos norisi nukirsti ir pamiršti, – moja ranka ir kiek patylėjusi sako: – Noriu nešti žmonėms tik džiaugsmą...“
Kasmet vasarą grįžtate į Lietuvą ir pasirodo afišos, kviečiančios į jūsų koncertus? Dainininkai niekada neišeina į pensiją?
Nelly: Visada sakiau, kad reikia laiku išeiti iš scenos. Gal ir man tas laikas jau atėjo, bet aš nenoriu jos palikti... Praėjusį rudenį atvažiavome iš Vokietijos, jau sutartas pirmas koncertas, o aš nežinau, kaip jausiuosi per jį: gal jau nebegaliu dainuoti... Gal niekas neateis... Atvažiuoju į Palangą, žmonių susirinkę. O mano skaudanti koja taip ištinusi, jog negaliu apsiauti batelių, tik tapkes. Galvoje tik viena – kaip aš šoksiu, juk visada dainuodama judu? Išėjau į sceną ir – nieko neprisimenu, bet sakė, kad šokau visą koncertą! Paskui dar užklupo kosulys, kaip vėliau paaiškėjo – plaučių uždegimas. Išvažiavau į koncertą Klaipėdoje, nors nežinojau, ar pajėgsiu dainuoti. Vos pabandau – iškart užsikosėju, bet scenoje per dvi valandas – nė karto... Scena man yra vaistai. Geresni nei kokia tabletė.
Ne pirmą kartą taip nutinka. Žmonės, kurie ateina į koncertus, man tiek daug duoda, kad aš laikausi ant kojų. Viską pamirštu, kai dainuoju. Ir galiu prisipažinti – scenoje esu laimingesnė nei namuose.
Arvydas: Scenoje Nelly – visiškai kitas žmogus, išeina prieš žiūrovus ir pasikeičia. Tai galima bandyti paaiškinti tik prigimtimi, kaip žmonės sako, Dievo dovana. Ne kiekvienas atlikėjas turi tokią aurą. Kas traukia? Nuoširdumas. Jei išeina iš vienos dūšios, pasiekia ir kitą.
Vaikystėje niekas manęs nemokė muzikos, tačiau pamenu, kaip mažytė bėgdavau į bažnyčią ir melsdavau Švč. Marijos, kad galėčiau dainuoti
Nelly: Publika jaučia, kad aš ją myliu. Ir man atrodo, jog turiu misiją: kad dainuočiau, buvo nulemta iš aukščiau. Vaikystėje niekas manęs nemokė muzikos, tačiau pamenu, kaip mažytė bėgdavau į bažnyčią ir melsdavau Švč. Marijos, kad galėčiau dainuoti, ir... duonos. Dabar žengiu į salę nežinodama, ar pajėgsiu dainuoti, bet scenoje klausimų nebelieka... Ar tai ne stebuklas? Tai Dievo dovana – aš turėjau ir turiu dainuoti.
„Jei metai yra nusikaltimas, tuomet aš esu labai nusikaltusi“, – atsakote tiems, kurie bando išsiaiškinti, kiek jums metų...
Nelly: Buvau labai jauna, kartą greitai eidama pamačiau čigonę, sėdinčią gatvėje su vaiku.
Nuo vaikystės žinojau, kas yra badas, o dar liūdnas vaiko žvilgsnis
Nuo vaikystės žinojau, kas yra badas, o dar liūdnas vaiko žvilgsnis... Paėmiau ir atidaviau jiems rublį, vienintelį, kurį tądien turėjau. Čigonė tik čiupt mane už rankos. Žiūri į delną ir sako: „Miela mergaite, tavęs laukia labai geras gyvenimas, bet niekada nesakyk savo metų. Būsi mylima, bet niekada nesakyk to skaičiaus. Tada visada būsi jauna.“ Atėjo laikas, kai manęs pradėjo primygtinai klausinėti, kiek man metų, ir tik tada atsiminiau šiuos žodžius. Juolab kad oficialiai yra vienas skaičius, o iš tiesų turėtų būti kitas. Žinau viena – mano gimtadienis yra vasario 16-ąją.
Apie vaikystę jūs užsimenate, tačiau stengiatės nesileisti į ilgus pasakojimus. Iki šiol spėliojama, ar esate lietuvė?
Nelly: Kai per koncertus dabar paklausiu, o kokia mano mergautinė pavardė, pasigirsta šūksniai – Klimenko. Iki šiol prisimena pavardę, su kuria pradėjau dainuoti, nors jau per penkiasdešimt metų nesu Klimenko. Tai mano sūnaus pavardė. Gimiau Etevičiūtė. Kai tėtis mane ir seserį po karo iš Lenkijos parsivežė į savo gimtinę Lietuvą, mes visiškai nemokėjome lietuviškai, pamotė buvo ne lietuvė. Tas mano sugadintas tarimas taip ir liko.
Gimėte miestelyje netoli Varšuvos, karas jūsų šeimą užklupo Bialystoke.
Nelly: Vaikystės neprisimenu. Akyse stovi vienas vaizdas – karo pradžios. Guliu aukštoj žolėj ir užsidengusi ausis stebiu dangų. Ne įsikniaubusi, o taip, kad per žoles matyčiau skrendantį lėktuvą. Staiga siaubingai driokstelėjo. Matyt, kažkur šalia nukrito bomba, nes garsas tiesiog paralyžiavo. Iki šiol man ant kaktos matyti skeveldros palikta žymė, po plaukais taip pat yra didžiulis randas. Neprisimenu, kas buvo iki tos akimirkos. Nepamenu, kas nutiko ir tuomet. Matyt, ištiko amnezija. Kartais nemiegu naktimis ir bandau kapstytis atmintyje, rasti atsakymą kad ir į tokį paprastą klausimą – ar vaikystėje aš turėjau lėlę? Joks vaizdinys nesugrįžta į atmintį. Klausausi Arvydo pasakojimų – jis kilęs iš Klaipėdos krašto, – bet jokių detalių neišryškėja.
Tėvas išėjo į karą. Mama jau buvo mirusi, aš ir keleriais metais jaunesnė sesuo Lilė likome su pamote. Netrukus vokiečiai ją, žydę, išsivedė. Mus paliko, patikėjo kaimynų žodžiais, jog nesame jos dukros. Manau, pamotė ir buvo tas angelas, kuris mus lydėjo visą karą. Juk mes, dvi mažos mergaitės, dviese išgyvenome penkerius baisius metus.
Negaliu dabar žiūrėti televizoriaus, kai rodo reportažus iš karų ir kenčiančius vaikus. Taip pradeda gelti širdį, prisimenu siaubingą savo vaikystę, kai su Lile vaikščiojome ir elgetavome. Aš dainavau, o ji prašė pinigų. Lilė buvo šviesiaplaukė mėlynakė, jai mieliau aukojo. Būtų sunku tai netgi vadinti vaikyste, aš paprasčiausiai jos neturėjau.
Gyvenome padvale pas pani Sofi. Artimųjų neturėjome, tėvo giminės buvo toli, Lietuvoje. Vienu metu pamečiau sesutę... Likau viena. Pamenu, kaip kartą mane klaidžiojančią už rankos paėmė aukštas juodai apsirengęs vokietis. Kažką man sakė – vokiškai tuo metu kažkiek supratau. Nuvedė į karių lauko virtuvę, davė šokolado, katiliuką ir paprašė, kad man įpiltų sriubos. Tąkart gerai pavalgiau.
Dainavau gatvėje, kad prasimaitinčiau
Dainavau gatvėje, kad prasimaitinčiau. Dirbau – ploviau grindis, laiptus. Viską, ką tik reikėjo, dirbau. Ir labai sunkiai. Už duoną. Kartais žiūriu į kokį vaiką ir pagaunu save galvojančią – aš tokio amžiaus jau turėjau užsidirbti maistui. Visą gyvenimą valgau savo uždirbtą duoną, niekada nevalgiau svetimos.
Taip gyvenau, kol mane kažkas nutempė į vaikų namus. Koks džiaugsmas – ten aš radau savo Lilę. Tačiau gyvenimas ir ten buvo baisus. Iš Lilės vokiečiai pumpavo kraują, matyt, savo kareiviams. Prisimenu, ji gaudavo šokolado, kad geresnis kraujas būtų. Kai karas baigėsi, tėvas mus susirado. Lilė buvo visa ištinusi – greičiausiai nuo tų kraujo ėmimų, o aš distrofikė, likę tik kauliukai ir oda. Jis mus atsivežė į Lietuvą.
Dar vaikas pagimdžiau sūnų. Jį auginau viena. Tik pavardė man to vyro liko – Klimenko. Mes sunkiai gyvenome. Išvažiavau į Klaipėdą, mokiausi ryšininkės profesijos, gavau darbą. Pamenu, gavau pirmą atlyginimą, nuėjau su sūnumi į parduotuvę ir paklausiau, ko jis norėtų. „Dešros“, – atsakė. Ne žaislų. Pardavėjas nusijuokė, kad žino vaikas, ką rinktis: „Auga tikras vyras.“
Mano gyvenimas prasidėjo, kai patekau į sceną ir Dievas davė viską, ko neturėjau nei vaikystėje, nei jaunystėje. Kalnai gėlių, tūkstančiai šypsenų, o kiek meilės... Kiek mane mylėjo... Kiek prisipažinimų girdėjau... Ar tai nėra laimė? Esu įsitikinusi, jog tai lyg dovana, ženklas iš ten, iš aukščiau.
Kaip jūs atsidūrėte scenoje?
Nelly: Neatsimenu, kada ir kaip man į rankas pateko gitara, tik atrodo, jog ji buvo visada. Klaipėdos ryšių darbuotojų profsąjungos meninės saviveiklos ansamblio vadovė Aurelija Daunorienė sužinojo, kad atsirado mokinė, kuri visur vaikšto su gitara, susirado mane ir pakvietė prisijungti. Grojau orkestre gitara, kol ji pastebėjo, jog galiu ir dainuoti. Iš pradžių chore, paskui pasiūlė pabandyti solo. Iki šiol man ausyse skamba jos žodžiai: „Tu privalai būti scenoje, tu jai priklausai, tu turi dainuoti.“ Manau, ji tas Angelas, kuris man iki šiol padeda scenoje.
Lemtingas buvo pats pirmas koncertas. Išmokau dainą, per repeticijas viskas pavykdavo puikiai, balsas gražiai eidavo. Išmokau, kaip turiu išėjusi į sceną gražiai suimti ir prie juosmens susidėti rankas. Tad orkestras užgrojo, išėjau, susidėjau rankas ir... Kažkoks bachūras man pamojo... Nusišypsojau. Taip ir prastovėjau šypsodamasi, kol orkestras sugrojo visą dainą. Iš užkulisių tik girdėjau vadovės šnabždesį: „Žodžiai...“ Ji juos man dar kuždėjo... Neišleidau nė vieno garso. Baigėsi muzika, nusilenkiau ir išėjau. Plojimai kilo didžiuliai. Išstūmė mane į sceną bisui. Tąkart jau padainavau ir, manau, gerai.
Po antrojo išėjimo ir mano atliktos dainos vėl kilo plojimų audra
Nežinau, kas anuomet nutiko. Kažkoks mano išbandymas. Po antrojo išėjimo ir mano atliktos dainos vėl kilo plojimų audra. Nuo tada baimės – nebent koks nors konkursas ar komisija priešais sėdi – neliko. Gal tik nerimas kirba. Publika tapo mano draugu ir suteikė man pasitikėjimo. Po koncerto vadovė man prisipažino, jog gyvenime dar nėra regėjusi, kad dainininkas išeitų, neišleistų nė vieno garso ir turėtų bisą.
Ką jautėte, kai šypsodamasi be žodžių stovėjote priešais salę, – kaustantį siaubą, užplūstančią gėdą?
Nelly: Gėda man nebuvo. Aš buvau apstulbusi. Žodžių juk neužmiršau – aš net nepradėjau dainuoti. Taip visus šešiasdešimt metų einu atvira širdimi į publiką ir ji mane priima. Esu laiminga moteris. Vadovė buvo pirmas žmogus gyvenime, kuris man ištiesė ranką ir davė mylimą darbą. Aš visą laiką dainavau, ji pamatė mano aistrą.
Mažai kas žino, jog dainavimas scenoje ilgus metus tebuvo jūsų laisvalaikio užsiėmimas, – dvidešimt metų dirbote ir Klaipėdos telefonų stoties vyriausiąja technike.
Nelly: Labai mylėjau savo darbą, išgyvenau, kai turėjau su juo atsisveikinti. Dirbau pamainomis, jei per mano pamainą pasitaikydavo koncertas, su kuo nors susikeisdavau. Tik kai „Kopų balsai“ perėjo į naktinį barą, tuomet lakstyti iš vieno darbo į kitą tapo neįmanoma. Juk koncertuoti turėdavome kiekvieną vakarą, išskyrus pirmadienį.
Arvydai, jūs pamenate, kaip pirmąsyk pamatėte Nelly scenoje?
Arvydas: Mums, muzikos studentams, buvo tiesiog privalu eiti į saviveiklininkų peržiūras, kad pradėję dirbti žinotume, kas ir kaip. O ir kalbos pradėjo eiti, kad ryšių ansamblyje yra viena labai gera solistė, dainuojanti kino filmų dainas. Viena jų buvo „Strekoza“, tai, sakom, einam tos Strekozos pažiūrėti. Nelly pažinojau, mieste sutikdavau.
Jau turėjau orkestrą, kuris buvo įsikūręs kultūros namuose, ir vieną dieną Daunorienė pas mane atlydėjo Nelę. Mano akys pasidarė kvadratinės – pasiūlė priimti dainininkę, kuri atrodė nepasiekiama, kažkur ten aukštybėse...
Nelly: Orkestro neliko, teko ieškoti kito kolektyvo, nuėjau į vieną – neužsibuvau, nes vadovas pradėjo dviprasmiškai bendrauti. Nuėjau į kitą – situacija pasikartojo. Vadovei pasakiau, kad viskas, mesiu dainavimą ir niekur daugiau neisiu, nes taip negaliu. Išvažiuoti į Kauną, kaip ji siūlė, negalėjau, nes turėjau vaiką, nebuvau viena ir laisva. Tada vadovė ir sako: „Gerai, nuvesiu tave pas Paltiną, jis ženotas ir labai rimtas. Bus ramu.“ O tas Paltinas, kaip vėliau sužinojau, jau seniai ant manęs buvo metęs akį...
Nebūčiau nė pagalvojusi, kad mano vyru taps vedęs, visada kartodavau, kad taip negali nutikti
Niekada negalima sakyti „niekada“: niekada nebūčiau nė pagalvojusi, kad mano vyru taps vedęs, visada kartodavau, kad taip negali nutikti. Juk gerbėjų visokių turėjau... Tačiau mūsų atveju galiu drąsiai pasakyti nesanti kalta, kad iširo pirmoji Arvydo šeima.
Arvydas: Vedžiau labai jaunas, penkerius metus kartu tegyvenome.
Nelly: Aš mačiau, kaip jam sunku. Man buvo gaila. O juk mačiau, kad jis mane labai įsimylėjęs... Pamaniau – gal aš galiu jį padaryti laimingą? Taip, tai labai vaikiška. Paskui Arvydą pamilau. Ketverius metus gyvenome su juo be jokių štampų. Madingi buvome (juokiasi).
Arvydas: Tuomet tokių buvo mažai – nusižengėme tarybinei moralei. Visokių šposų būdavo: juk negalėdavome apsigyventi viename viešbučio kambaryje.
Nelly: Atsiverčia viešbučio registratorė pasą ir sako: negalima į vieną kambarį, jūs ne vyras ir žmona. Kolegos bando įtikinti, jog mes kartu jau tiek metų gyvename, vis tiek – ne. Įsikurdavome su tos pačios lyties kolegomis.
Negalėjome susirašyti, nes buvau ištekėjusi už savo sūnaus tėvo, nežinojau, kur jis, kaip galima jį rasti ir prašyti skyrybų. Tai pavyko padaryti tik paskelbus visasąjunginę paiešką – o tai nebuvo labai paprasta. Kai jis atsiuntė į teismą telegramą, jog neprieštarauja skyryboms, galėjau tapti laisva.
Nors tikrų mūsų su Arvydu vestuvių taip ir nebuvo. Sausio 6-ąją, prieš penkiasdešimt dvejus metus, nuėjome, susirašėme ir išvažiavome į koncertą. Tik po jo susėdome su kolegomis, pasipjaustėme užkandos... Visi išgėrė į mūsų sveikatą. Tik tiek.
Dar ilgai prie Paltinienės pavardės skliausteliuose buvo rašoma ir Klimenko. Atsirasdavo ir painiojančių. Kartą po koncerto vienas priėjęs vyras sako: „Jūs labai gerai dainuojate, bet Klimenko dainuodavo geriau.“
Tai, kad jūs visuomet buvote kartu – ir darbe, ir namuose, šeimai padėjo?
Nelly: Neseniai vienoje televizijos laidoje manęs paklausė, kaip sugebėjome išlikti drauge penkiasdešimt metų, ir naktį, ir dieną būdami kartu. „Tai ir nespėjom išsiskirti“, – pajuokavau.
Visokių yra meilių, visokių jos spalvų
Visokių yra meilių, visokių jos spalvų. Turėjau draugų, užtekdavo pastebėti kokį negatyvų dalyką ir iškart žinodavau – su juo jau nebūsiu. Bet ateina tokia meilė, kai daug kas tampa nesvarbu, kai atleidi viską, o jei žmogui blogai – myli dar labiau ir gali bet ką padaryti, kad tik taptų geriau. Ne rožinė, o tokia brandi, violetinė... Tokią meilę reikia saugoti.
Visą gyvenimą mane lydėjo apkalbos, daugelis net neabejojo, kad su savo scenos partneriu Eugenijumi Ivanausku esame pora. Tokios kalbos buvo tikrai nemalonios, net pradėjome su Žanu (taip mes jį vadinome) bartis. Tuomet nuramino mūsų antrosios pusės. O kai susitaikėme, nutarėme – jei publika taip nori, gerai, taip tegu ir būna. Jis negalėjo dainuoti apie tai, kaip mane myli, ir to nejausti scenoje. Taip pat ir aš. Ir scenoje mes buvom tikra mylinti pora. Scenoje mes vienas kitą mylėjome.
Gerbėjai su puokštėmis jus atakuodavo?
Arvydas: Tokių buvo, yra ir bus. Aš niekada neturėjau pagrindo pavydėti. Ir nesu pavydus.
Nelly: Po koncerto pulkai gerbėjų apsupdavo muzikantus... Baliai po balių. „Kopų balsuose“ buvo griežta tvarka – jokių išgėrinėjimų iki koncerto. Po jo gali daryti, ką nori.
Arvydas: O kokios vaišės... Kolchozų ataskaitiniai susirinkimai. Per dieną – keli pasirodymai, po paskutinio koncerto – balius. Atsisėdi, į vieną vietą po tris butelius baltos sustatyta, taip ant stalo kokie keturi ar penki trejetai. Kiauliukas dar paskerstas... Visi varžėsi, kas geriau dainininkus pavaišins.
Nelly: Kartą nugirdau kolegas kalbant: „Nelė papasakos žmonai? Ne, tikrai ne. Nelė chorošyj parenk.“ Niekada nieko nepasakojau.
Ne kartą interviu esate sakę, jog jus tvirčiausiai sujungė meilė muzikai. Šlovė, tapus Arvydo vadovaujamos grupės (kiek vėliau ji buvo pavadinta „Kopų balsais“) soliste, aplankė greitai, jūsų pora tapo žinoma visoje Lietuvoje.
Arvydas: Su Nelly pradėjome daug koncertuoti, mus visur ėmė kviesti, greitai be mūsų Klaipėdoje buvo neįsivaizduojamas joks renginys. O kai 1966-aisiais patekome į Lietuvos televiziją, parodė mūsų koncertą – buvo transliuojama tiesiogiai, – žmonės ėmė atsisukinėti ir gatvėje. Žinoma, ne į mane, į ją.
Kaip susitaikėte su tuo, kad jus atpažįsta praeiviai?
Nelly: Niekada nežiūrėjau, kas į mane žiūri... Tik tiek, kad dėmesys priverčia moterį pasitempti ir neiti iš namų bet kaip apsirengusiai ar nesusitvarkiusiai. Neseniai ruošėmės abu išeiti, aš dar sustojau prie veidrodžio – man būtina ir šiek tiek pasidažyti, ir plaukus pasitvarkyti. Arvydas jau nekantrauja prie durų: „Juk ne į parodą rengiesi.“ Reikėjo tik iki mašinos nueiti. Vos uždarėme laiptinės duris – susitikome tris jaunuolius, jie pažiūrėjo ir pasiprašė, ar negalėčiau su jais nusifotografuoti. Štai geriausias atsakymas: nė vienas, išeinantis į sceną, negali pasirodyti tarp žmonių tiesiai iš virtuvės. Aš nieko nenoriu nuvilti.
Ką uždirbdavau – o mes tikrai neblogai uždirbdavome, – viską atiduodavau scenai
Ką uždirbdavau – o mes tikrai neblogai uždirbdavome, – viską atiduodavau scenai. Privalėjau atrodyti gerai. Drabužių kasdienai niekada neturėjau daug, viską, ką įsigydavau, – tik scenai. Žmonėms. Kad jų širdis atsigautų – juk į koncertą to ir einama. Noriu žiūrovams dovanoti šventę. Jei viena koncertuosiu ir dar nepersirengsiu, bus nuobodu. Visai kitas jausmas, kai įžengiu į sceną su kita suknele. Ir pačiai geriau, ir jaučiu, kaip publika reaguoja.
Kaip buvo įmanoma visuotinio deficito laikais per koncertą pakeisti ne vieną suknelę? Sovietinėje Lietuvoje jūs buvote tikra mados ikona...
Nelly: Dizainerė visuomet buvo viena – aš pati. Niekada nebuvau labai madinga, mėgdavau rengtis tuo, kas man tinka, pirmenybę visuomet atiduodavau klasikiniam stiliui. Audinių parveždavo pažįstami jūreiviai. Aišku, nuplėšdavo didžiules sumas. Turėjau gerą siuvėją ir viską siūdindavausi, kad tik nepatekčiau į tokią situaciją kaip viena pažįstama dainininkė. Pamenu, kaip ji džiaugėsi po blatu gavusi nusipirkti gražią suknią. Išeina į sceną ir priešais pirmoje eilėje – joje visuomet sėdėdavo prekybininkai – mato sėdinčią moterį su lygiai tokia pat suknele... Aš geriau turėdavau reikalų su jūreiviais, bet žinodavau, kad tokios pačios suknelės ant kitos moters nepamatysiu.
Arvydas: Ji labai reikli tiems dalykams. O tuomet ir rezultatas geras. Per vieną interviu Edmundas Kučinskas (jis dainavo „Kopų balsuose“) pasakojo, kad „pas Paltiną buvo tvarka“: kai užsivelki koncertinius drabužius, atsisėsti jau negali, kad neprapultų kantas... Nežinau, ar jau taip ir buvo...
Nelly: Kaip nebuvo, buvo – visas orkestras vaikščiodavo užkulisiuose.
Pamenu, jau Vokietijoje parduotuvėje stoviu prie grožio priemonėmis nukrautų lentynų ir ašaros teka, nes galvoju tik apie tai, kokios mūsų moterys nelaimingos, kad tuo negali džiaugtis. Turi tenkintis tuo, ką iš spekuliantų nusiperka... Juk lūpų pieštuką supjaustydavome ir pasidalydavome po mažą gabaliuką.
Taip, mes buvome žinomi, valdžia mus mylėjo ir galėjome daug ką lengviau turėti
Taip, mes buvome žinomi, valdžia mus mylėjo ir galėjome daug ką lengviau turėti. Bet mes tuo pasinaudojome kelis sykius, iki dabar prisimenu tas išimtis. Artėjo svarbus koncertas, neturėjau batukų, ankstesni sunešioti... Pažįstamos pardavėjos pašnibždėjo, jog bazėje yra man tinkami batukai, austriški. Išeities nėra, paskambinau bazės viršininkui. Vos tik prisistačiau – „Tai mūsų Nelička?“ Kitą dieną pats viršininkas su limuzinu atsivežė mane į bazę, visi tik nužiūrinėja – tyliai pagalvojau, kad nežinia ką visi įsivaizduoja... Dar sykį Arvydui paprašiau kepurės. Iš tiesų mes negyvenome taip turtingai, kaip gali atrodyti. Ilgai taupiau pianinui – jis kainavo per tūkstantį rublių. Nenorėjau kaip daugelis moterų turėti kuo daugiau papuošalų, aukso. Man svarbiausia buvo – dainos. Juk jos nemažai kainavo. Vis pagalvodavau: papuošalai gulės padėti, o dainos...
Bendrų vaikų taip ir nesusilaukėte.
Nelly: Aš turėjau sūnų, Arvydas dukrą. Aš daug dirbau, nebuvo laiko vaikams.
Vitoldas ir Arvydas iki šiol puikiai sutaria. Dar mūsų bendro gyvenimo pradžioje kartą kažko susibarėme, išsiskirstėme po kambarius. Atėjo pas mane sūnus ir sako: „Jei Arvydas išeis, aš irgi išeisiu.“ Negalėjau patikėti – kažkoks pacanas ir taip sako... Dabar turime tris anūkus ir keturis provaikaičius. Jei Dievas duotų man dar penkerius metus, gal sulaukčiau ir proprovaikaičio.
Jūsų sūnaus scena neviliojo?
Nelly: Mano sūnui buvo labai sunku mokykloje, visi žinojo, kad mama dainininkė. O jis net į chorą nėjo: „Mama dainuoja, tegu ir dainuoja. Aš ne.“ Neverčiau jo daryti to, ko nenori. Neturėjau nei noro, nei laiko kovoti. Jei jis labiau norėjo futbolą žaisti, o ne groti, kodėl reikėjo bandyti priversti elgtis kitaip? Nenori ir nereikia. Aš negalėjau skirti daug laiko sūnui.
Jaučiate sentimentų Klaipėdai, kur prabėgo gražiausi karjeros metai?
Nelly: Kai važiuojant Klaipėdos link horizonte pasimato žiburiai, taip širdį suspaudžia... O kai reikia išvažiuoti, godžiai uodžiu orą – toks sūrus, visai kitoks, kvapas. Netgi ne kvapas, o skonis. Sunku lipti į mašiną, nors ir žinau, kad iki Vilniaus tolimas kelias, reikia skubėti. Jau Vokietijoje Arvydas man sukūrė dainą apie Klaipėdą, kol ją repetavau, tiek ašarų išliejau, o dabar dainuoju ir galvoju – kokia nūdna daina.
Kodėl išvažiavote į Vokietiją – tam, kad Arvydas būtų arčiau tėvų, ten išvykusių gyventi dar anksčiau, kai atšilimo metu buvo leista tai padaryti vokiečių kilmės žmonėms?
Nelly: Taip visuomet sakydavome, tačiau tai nėra tiesa. Mes buvome priversti išvažiuoti ir tą laiką iki šiol atsimenu kaip didžiausią košmarą.
Rodos, apie 1977-uosius mums, viešojo maitinimo įstaigų muzikantams, atėjo vadovauti naujas žmogus. Kaip jau minėjome, mes daug dirbome ir daug uždirbome. Jis Arvydui pasakė, kad leis mums ir toliau uždarbiauti, jei jam atiduosime dešimt procentų atlygio. Nei Arvydas, nei muzikantai nesutiko. Tuomet naujasis mūsų viršininkas pasiūlė man atlikti kelias jo dainas. Atsisakiau. Tada jis ir pradėjo Arvydui kasti duobę. Nors ir užėmė postą, nieko negalėjo padaryti oficialiai, nes mes patikome aukštesniajai valdžiai, mus ji rėmė, o iš vidaus... Kaip tik prasidėjo kitų kolektyvų gastrolės į socialistines šalis, tik mes niekur nevažiavome, mūsų neišleisdavo, nes Arvydo tėvai gyveno Vakarų Vokietijoje. Viršininkas pradėjo kalbėti, kad jei muzikantai išmestų Paltiną, grupei atsidarytų visos durys... Atmosfera įkaito.
Supratau, kad nieko nebebus. Pradėjau minti valdžios slenksčius, kad leistų Arvydui išvažiuoti į Vokietiją aplankyti tėvų. Jis prašė, kad ir aš važiuočiau, – nesutikau. Atrodė, kad manęs neįmanoma išrauti. Išlydėdama jam pasakiau: „Pasilik“, žadėjau, kad po to ir aš kaip nors išsikapstysiu.
Jūs ramiai laukėte, kada baigsis Arvydo atostogos, ar bandėte susitaikyti su tuo, kad vyras gali nebegrįžti?
Nelly: Iš pradžių man buvo ramu, nes žinojau, kad jam ten gerai. Tačiau po poros savaičių suėmė baimė: o jei jis ten liks? Ėmiau save kaltinti, kodėl jį paraginau likti.
Tačiau po mėnesio Arvydas grįžo. „Negaliu be tavęs gyventi“, – pasakė. Po atostogų jis neteko darbo muzikos mokykloje.
Iš „Kopų balsų“ negalėjo išmesti, tačiau atmosfera įkaito dar labiau, muzikantai pradėjo maištauti ir į akis sakyti, kad visų labui Paltinas turi išeiti
Iš „Kopų balsų“ negalėjo išmesti, tačiau atmosfera įkaito dar labiau, muzikantai pradėjo maištauti ir į akis sakyti, kad visų labui Paltinas turi išeiti. Ateini į koncertą, visi susiraukę, nes štai vieni išvažiavo į Vengriją, kiti į Bulgariją, o mes sėdime čia, nes Paltinas –fašistas... Arvydas buvo sužlugdytas. Jis tik kartojo, kad nieko nebenori matyti. O ką daryti man? Negalėjau jo palikti – nutariau drauge važiuoti gyventi į Vokietiją. Padavėme prašymus, pradėjome tvarkyti dokumentus. Man skambino iš visokiausių valdžios kabinetų, kad aš, mylima dainininkė, pasilikčiau čia. Viską, kas tuomet vyko, prisimenu kaip tikrą košmarą... Juk žinojau, jog čia palieku savo gyvenimą. Dainavimą, publiką, sceną. Viską, kas buvo skirta scenai, išdovanojau. Ir išvažiavau ten, kur manęs niekas nelaukė.
Mus bandė bet kokia kaina sustabdyti. Į Vokietiją važiavome traukiniu, reikėjo nuvykti į Gardiną, Baltarusiją. Vos automobiliu kirtome Lietuvos sieną, įvažiavome į Baltarusiją, staiga – triukšmas, smūgis, dūžtantys langai. Patekome į avariją, mus prispaudė sunkvežimis. Mašina buvo sumalta. Ačiū Dievui, kad nė vienas iš važiuojančių nenukentėjo – nei aš, nei Arvydas, nei sūnus, kuris mus vežė. Tik mano plaukuose buvo pilna šukių.
Atvažiavo milicininkai, nusivežė mus į poskyrį. Išėjo iš savo kabineto viršininkas ir sako: „Vairuotojau, su manimi.“ O kabinete netikėtai kreipiasi: „Na, draugas Paltinas, greitai važiavote?“ Sūnus atkirto, jog jis ne Paltinas. Keista, bet pareigūnas žinojo, kas ta mašina turėjo važiuoti... Vitoldas sakė, jog važiavo tikrai leistinu greičiu.
Arvydas: Mes labai saugojomės, kad tik nerastų jokio kabliuko mums sutrukdyti išvažiuoti. Kad tik niekur neužkliūtume.
Nelly: Nebuvo kaip prie mūsų prisikabinti, juolab ir vairavo sūnus, kuris tik turėjo mus nuvežti iki traukinio. Iškart jį paleido, tik tarstelėjo, kad vis dėl to kaltas sunkvežimio vairuotojas.
Nežinau, kodėl norėjo mus sutriuškinti... Šiaip ne taip priskambinome seseriai, spėjo mus laiku nugabenti į stotį. Pamenu, kai įlipau į traukinį, tiesiog nukritau į savo vietą. Toks buvo stresas, o dar toks košmaras... Jei būtų kuriam nors iš mūsų prireikę medikų pagalbos, jau būtume pavėlavę.
Mūsų bagažą išrausė. Sklido legendų, kaip išvažiuojantys į Vakarus rusų artistai bando bet kokia kaina išsivežti turtus, net dėžes užkala platininiais vinimis, kad niekam nekiltų minčių. O mūsų – kuklios dėžės. Atidaro – plokštelės, laikraščių iškarpos, knygos, fotografijos. Pagalvės. Vienas iš pareigūnų sako: „Mergaite, jūsų bagažas toks romantiškas.“ „Ką turim, tą ir vežam“, – atsakiau. Atpažino mane kažkurioje nuotraukoje – „Jūs dainininkė?“
Ilgus metus vis girdėdavau, kad Paltinienė išvažiavo, nes norėjo gražesnio gyvenimo
Ilgus metus vis girdėdavau, kad Paltinienė išvažiavo, nes norėjo gražesnio gyvenimo... Iki šiol taip Klaipėdoje kalba, aš kaltinama, kad mečiau „Kopų balsus“ ir juos sužlugdžiau. Nes po mūsų išvažiavimo muzikantai irgi neteko darbo. Jų tikrai nekaltinu, jie buvo jauni, norėjo pamatyti pasaulio, užsidirbti, juos nebuvo sunku suvilioti. Mūsų vietą užėmė kiti. Mano porininkas Eugenijus Ivanauskas irgi buvo išmestas, jo, tokio nuostabaus balso savininko, niekam nebereikėjo.
Kaip jus pasitiko Vokietija?
Nelly: Vokietijoje atvažiavome į emigrantams skirtą lagerį, glaudėmės mažame kambariuke. Arvydą buvo ištikusi depresija, jis nepajėgė atsisėsti prie muzikos instrumentų ir groti. Nors iškart gavo darbą lietuviškoje gimnazijoje, ten sukūrė moksleivių ansamblį, orkestrą, bet pats negrojo – purvas Klaipėdoje jam taip viską apkartino.
Mane išgelbėjo išeivijos lietuviai. Nedainavau gal savaitę, lietuvis kunigas pasiūlė giedoti bažnyčioje, mūsų globoti sujudo Vokietijoje gyvenantys tautiečiai. Netrukus sulaukėme skambučio iš Amerikos... Tenykščiai išeiviai, vos sužinoję, kad aš palikau Sovietų Sąjungą, susirado ir pakvietė atvykti koncertuoti. Pasirodo, mus ten žinojo, nes patekdavo plokštelės, mes patikome, juk mūsų muzika tokia griebianti už širdies. Nepraėjo net pusmetis, ir mes jau skridome į Ameriką. Buvau kaip ant sparnų. Vienas tipas net siūlė dovanų namą, kad tik liktume... Aš netgi ėmiau svarstyti, o Arvydas užkirto, kad taip toli nuo Lietuvos tikrai negyvens. Skrisdavome ten kasmet. O kokie lyriški buvo koncertai, verkėm ir mes, ir žiūrovai.
Įdomu, jog pirmąsyk vizą į Ameriką gauti padėjo Valdas Adamkus – parašė, kad Arvydas jo giminaitis
Įdomu, jog pirmąsyk vizą į Ameriką gauti padėjo Valdas Adamkus – parašė, kad Arvydas jo giminaitis... Atrodo, sūnėnas. Amerikoje lankėmės Adamkų namuose, jie ateidavo į mūsų koncertus. Kai Valdas Adamkus atvažiavo į Lietuvą, tapo prezidentu, nesimatėme – tik vienintelį sykį, kai man įteikė ordiną. Buvo sakančių – po blatu.
Tiesa, kai tik atvykome į Vokietiją, bandžiau ieškotis darbo, perėjau konkursą į operos teatro chorą. Bet kaip tik nuvažiavome į Ameriką, jie pakvietė atvykti ir po metų, suabejojau, ar galėsiu, nes jau turėjau padėti dirbti teatre. „Kokį chorą? Dainuokite mums“, – sakė visi. Taip niekur ir nebenuėjau.
Mums emigravus, Lietuvoje iš visur buvo pašalinti mūsų įrašai, plokštelės nepardavinėjamos. Sūnui kažkaip pavyko nupirkti šimtą „Kopų balsų“ plokštelių, matyt, kažkur padėtų sandėlyje. Įdavė jas jūreiviams ir plokštelės mus pasiekė. Jas vežėme į Ameriką ir darėme biznį – pardavinėjome.
Nekilo minties grįžti iškart į Lietuvą, kai 1989-aisiais į jūsų koncertą Kaune po septynerių metų pertraukos susirinko per dvidešimt tūkstančių gerbėjų?
Arvydas: Aš dirbau gimnazijoje, važinėjome į Ameriką, tokių minčių nebuvo. Buvome iš dalies pririšti.
Nelly: Tik tuomet, kai įsigijome butą Vilniuje, vis daugiau laiko ėmėme praleisti Lietuvoje – po gerą pusmetį. Atvažiuojame, atsigaunu, nes kviečia koncertuoti, į televiziją. Kartkartėmis pasikalbame: o gal grįžti čia visai?
Ne iš vieno scenai gyvenimą atidavusio žmogaus yra išsprūdęs apgailestavimas, jog kadaise per mažai laiko skyrė artimiesiems...
Nelly: Aš laiminga scenoje. Galiu atvirai pasakyti – aš visų pirma buvau dainininkė, tik po to moteris. Ir nieko nesigailiu.