Nelly Paltinienės neleidžiantys pamiršti dvasininkai: „Darome viską, kad būtų išsaugotas jos atminimas“

Karolio Petravičiaus ir Kęstučio Timofejevo įkalbinėjama dainininkė pasiryžo patikėti savo gyvenimo istoriją knygai – šią vasarą pasirodė Irmos Laužikaitės „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“ (išleido BALTO leidybos namai), o rugsėjį Vydmantų parapijos maldos namuose atsirado Nelly ir Arvydui skirtas atminimo kambarys.

„Ne vienoje bažnyčioje zakristija gali priminti muziejų, tačiau ar teko girdėti, kad joje būtų įrengta garso įrašų studija? Tik Vydmantuose, – nusikvatoja šios parapijos klebonas Karolis Petravičius, praverdamas zakristijos duris. – Noriu, kad žmonės užeitų ne kaip į muziejų – užsuktų pas kleboną, prisėstų ant tų šventų, galiu sakyti, baldų, išgertų kavos, apžiūrėtų suvenyrus, pasiklausytų senų plokštelių.“ 

Vydmantų gyventojai jau daugiau kaip du dešimtmečius renkasi į mišias buvusioje pradinėje mokykloje įkurtoje koplyčioje. Pravėręs zakristijos duris, atrodo, patenki į svečius pas Nelly ir Arvydą: čia atkeliavo svetainės baldai ir mielos interjero smulkmenos iš Paltinų buto Manheime, Vokietijoje, taip pat – garso įrašų studijos technika. „Viskas kuo puikiausiai veikia, nors kai kuriems daiktams jau ir per keturiasdešimt metų, – sako Karolis, tapęs ir studijos „Napsound Karolis“ šeimininku. – Nelly ir Arvydas kartojo, kad niekada negailėjo pinigų scenai, netaupė ir įsigydami techniką, rinkosi tai, kas tuo metu buvo kokybiškiausia.“ 

Šiame biografinės knygos „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“ autorės Irmos Laužikaitės interviu – apie tai, kas paskatino legendinę dainininkę ryžtis papasakoti savo gyvenimo istoriją, ir apie jos atminimo išsaugojimą.

Ir juokais, ir rimtai vis užsimenate, kad Nelly atsiminimų knygos kaltininkas – popiežius Pranciškus. Nes ne vienus metus įkalbinėjote mylimą atlikėją jai pasiryžti, kol vienos viešnagės Vokietijoje metu išgirdote „taip“.

Kęstutis: 2019-ųjų pradžioje nuvykome pasveikinti Nelly su artėjančiu gimtadieniu – visi sveikino su devyniasdešimtuoju, bet nežinia, ar iš tiesų tądien buvo minima tokia sukaktis. Dainininkės asmens dokumentuose įrašyti 1929-ieji, tačiau ji visuomet sakydavo, jog visi tie jubiliejai šiek tiek netikri. Nelly mieliau šventė santuokos su Arvydu sukaktį, todėl pasveikinome įteikdami jų porai skirtą popiežiaus Pranciškaus palaiminimą. 

„Gal jis kažką gero mums dar atneš?“ – tarstelėjo padėkojusi. Ir tada netikėtai pasakė: „O gal vertėtų užrašyti mano prisiminimus...“ Arvydas tik numojo ranka: „Kas dar skaitys, niekam neįdomu.“ Ir tada Karolis...

Karolis: Neišlaikiau. Pirmąsyk per dvidešimt bendravimo metų tai buvo įsakmus ir įtemptas pokalbis, dėl jo iki šiol truputį išgyvenu. Griežtai pasakiau, kad jei dabar nepapasakos savo istorijos, daug kas bus pamiršta, o po Lietuvą toliau sklis legendos bei gandai. Kol yra galimybė tai padaryti, kodėl tam nesiryžus ir nepalikus knygos – dokumento, kuriame būtų užfiksuotas jų kelias?

Gal Arvydas bandė prieštarauti, nes visą gyvenimą buvo labai santūrus?

Kęstutis: Tikriausiai ir dėl šios priežasties. O gal jautė, kaip Nelly bus sunku kalbėti, nes jos sveikata silpo, vargino skausmai? Per visą vakarienę Nelly nė žodžiu apie knygą nebeužsiminė, tik pastebėjau vis žvilgčiojant į Pranciškaus portretą ir palaiminimą. 

Išdrįsau dar sykį perklausti: „Ką jūs galvojate? Gal reikia?“ „Arvydai, – kreipėsi Nelly, atsisuko į jį ir atsilošė, vis dar žiūrėdama į popiežių. – O kodėl mums nepapasakojus, ką teko išgyventi?“ Arvydas tik žemai nuleido nosį, kai tai išgirdo iš Nelly lūpų. Mes su Karoliu jau nebeleidome nukreipti temos.

Karolis: Tiesiog kąsnis įstrigo burnoje, nes tiek kartų girdėjome neigiamą atsakymą... 

Kęstutis: Iš pradžių paraginome: juk namuose yra įrašų studija, Arvydas įjungs aparatūrą, jūs, Nelly, patogiai įsitaisysite lyg prieš dainos įrašą ir įrašysite savo pasakojimą. „Gerai, jei Arvydas įjungs, aš viską papasakosiu, bet kas nors turi užduoti klausimus. Tu, Kęstuti, užduok man klausimus.“ Aš supratau, kad ne tik klausimus reikia užduoti, bet ir juos bei atsakymus sudėti į knygą... 

Tuomet per jūsų pokalbį ir buvo paminėtas mano, žurnalistės, vardas. Aš buvau ėmusi iš Nelly interviu prieš penkerius metus, prieš pat jos ligos pradžią, bet... 

Kęstutis: Nelly prisiminė, kad kartą klausėte, ar ji nenori patikėti savo biografijos, bet tada griežtai atsisakė, tad jai gėda skambinti ir sakyti, jog persigalvojo.

Karolis: Mačiau, kad viduje ji tiesiog virė. „Nebent Kęstutis paskambintų“, – galiausiai pareiškė.

Kęstutis: Kai sutikau, Nelly atsistojo, aukštais kulniukais – ji būtinai pasipuošdavo, kai ateidavo svečiai, – žvaliai nuskubėjo į kitą kambarį lyg nieko neskaudėtų ir grįžo su lapuku popieriaus, kuriame buvo užrašytas telefonas, – iki šiol jį tebeturiu. „Tikrai galiu skambinti ir sakyti, kad jūs sutinkate pasakoti knygai?“ „Taip“, – jau nedvejodama pasakė. 

Net neabejoju, jog tai – iš dangaus atėjęs įkvėpimas.

Po jūsų skambučio leidausi į dvejus metus trukusią kelionę, kurios rezultatas – vasarą pasirodžiusi knyga „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“. Jos paskutiniame skyriuje jūs pasakojate jautrią istoriją, kaip buvo patikėta saugoti pirmoji relikvija – mikrofonas, su kuriuo Nelly į sceną lipo ne vieną dešimtmetį. 

Karolis: Esu savamokslis, nesimokiau muzikos mokykloje. Pradėjau kurti dainas jau būdamas kunigas. Negaliu jų vadinti negi savo – geriausi kūriniai gimsta netikėtai, atsisėdu ir pradedu groti, iš kažkur veržiasi melodija. Kartą Kęstutis padrąsino, kad Nelly ir Arvydui pademonstruočiau, ką darau laisvalaikiu. Nuo tada svečiuodamasis jų bute Vilniuje visuomet turėdavau atsisėsti prie Arvydo instrumentų ir pristatyti savo kūrinius. Jų pastabos man labai padėjo. 

Kęstutis: Jie labai palaikė Karolį. „Šventai pavydžiu“, – kartą pratarė Arvydas, išklausęs naujos dainos. 

Karolis: Paskutinį sykį į Lietuvą Nelly atskrido 2016-ųjų vasarą, bet sveikata pablogėjo ir ji visą laiką prabuvo namuose. Mes buvome vieni iš nedaugelio, su kuriais susitiko. Pamenu, sėdime jų svetainėje, o Nelly sako: „Arvydai, atnešk.“ Žiūrime, ką čia ji nutarė. Arvydas atnešė ir mums padavė du jos mikrofonus. Įteikė juos Karoliui ir pasakė: „Aš noriu, kad mikrofonai netylėtų. Jie man atnešė laimę, apkeliavau su jais visą pasaulį...“ Mes persigandome, nes Nelly puikiai atrodė, laukėme, kada bus koncertai. O ji nuramino: „Jei man dar prireiks mikrofono, Karolis duos.“ 

Nelly tai buvo labai svarbi akimirka: mikrofonų patikėjimas man – atsisveikinimas su scena.

Kęstutis: Nelly veide nebuvo matyti jokių įtampos pėdsakų. Ji buvo rami, su meile įteikė mikrofonus. Ir leido mums tą momentą įamžinti telefonu – paskutinį kartą tada leido fotografuoti ir filmuoti. Man tai buvo vienas skaudžiausių mūsų susitikimų. Nors ir tuomet dar netikėjau, kad nedainuos. 

Šio paskutinio susitikimo Lietuvoje metu Nelly apgailestavo nežinanti, ar pajėgs dar sykį atvykti. Tada mes pažadėjome juos aplankyti Vokietijoje, pažadą tesėjome – ne kartą esame važiavę į Manheimą, iki Nelly ligos ten nesisvečiavome.

O Nelly mikrofonas iki šiol taip visus intriguoja. Po koncertų žmonės apsupa tikėdamiesi jį paliesti, su juo fotografuojasi. Karolis dar pasiūlo gerai įsižiūrėti, nes po mikrofono grotelėmis likę Nelly lūpdažio žymių... 

Karolis: Visada po koncerto grįžęs namo skambindavau Nelly papasakoti, kaip sekėsi. Jai rūpėjo viskas. Kiekviename koncerte prisimindavau Nelly, jai skirdavau savo kūrybos dainą „Išeina laikas“. Man visada atrodo, kad laikas, kuris tiesiog pralekia, turi mus ne vesti į liūdesį, bet priminti, kad tai, ką gali padaryti šiandien, ir turi daryti, nieko negalima atidėlioti.

Pasiryžimas stengtis kuo daugiau daryti dabar, nelaukti palankesnės progos ir lėmė tai, kad jau galiu pakviesti užsukti į Nelly ir Arvydui atminti skirtą kampelį. Darome viską, kad būtų išsaugotas dainininkės atminimas.

Viskas prasidėjo nuo idėjos įkurti garso įrašų studiją. Aparatūrą į Lietuvą pargabenote prieš metus, kai dar gyvas buvo Arvydas? 

Karolis: Nelly ir Arvydas padovanojo muzikos techniką, kurią kadaise, ruošdamiesi gastrolėms Amerikoje ir Lietuvoje, susipirko nusprendę įrengti savo bute mažą įrašų studiją „Napsound“. 

Arvydas, kai aplankėme jį Manheime paskutiniais gyvenimo mėnesiais, įteikė dvidešimtmetį jiems Vokietijoje tarnavusio BMW raktelius. Atsisėdau prie vairo, neužsiveda. Tuomet Arvydo draugas Ronaldas, pastaraisiais metais važinėjęs šiuo automobiliu, kažką pakrapštė ir jis parodė gyvybės ženklus. Kai suabejojau, ar galiu važiuoti iki Lietuvos, Ronaldas nuramino – aš juo visur važinėjau. Kur? Iki parduotuvės ir atgal. O mūsų laukė ilga kelionė... Nežinau, ar dar kartą tokiai ryžčiausi, bet, matyt, mus užbūrė Arvydo noras, kad tas automobilis ir įrašų studijos aparatūra grįžtų į Lietuvą. Technika užėmė visą saloną, vos tilpo jame. 

Arvydas pasiliko tik elektroninį pianiną – pasirodo, po Nelly laidotuvių grįžęs į Manheimą ir sustiprėjęs po netikėto sveikatos pablogėjimo prisėsdavo pagroti. Tikėjo, kad dar galės groti.

Kęstutis: Juokinga prisiminti, kaip grįžtančius į Lietuvą mus sustabdė policininkai, jiems mūsų krovinys pasirodė labai keistas – toks romantiškas.

„Tokio romantiško bagažo dar nesu matęs...“ – taip pasakė ir muitininkas, išrausęs į Vokietiją emigruojančių Nelly ir Arvydo daiktus. Juk jie į nežinią vežėsi plokšteles, laikraščių ir žurnalų iškarpas, fotografijas, suvenyrus... 

Karolis: Romantiškas ir mums patikėtas automobilis: juk jo vertė – keli šimtai eurų, tačiau emociškai – neįkainojamas. Kad jis gali pateikti dar staigmenų, patyrėme vos tik grįžę į Lietuvą. Važiuodami į svarbų susitikimą įsijungėme laisvų rankų įrangą, paskambinę Arvydui drauge džiaugėmės, kaip puiku, jog mašina dar važiuoja, ir staiga išgirdome keistus garsus. Vairuotojai mus įspėdami ėmė blyksėti šviesomis. Per galinio vaizdo veidrodėlį pamačiau, kad iš mašinos veržiasi dūmai. Paskubomis atsisveikinome su Arvydu. Pačiu laiku, nes mašina ėmė drebėti. Stebuklas, kad taip nenutiko grįžtant iš Vokietijos. Teko gabenti meistrams ir prikelti antram gyvenimui. Viskas, ką automobilyje radome, iki šiol jame ir saugome – Nelly gintarinį rožinį, jos kasetes. Šioje mašinoje skamba tik jos dainos. 

Po Arvydo mirties į Vydmantus atkeliavo ne viena dėžė su brangiu kroviniu – Paltinų daiktais. Ne sykį minėjote, kad jums buvo labai svarbu išsaugoti jų atminimą. 

Karolis: Manheime Nelly ir Arvydas gyveno iš valstybės nuomojamame bute. Praėjus trims mėnesiams po paskutinio gyventojo mirties tarnybos ateina jo priimti – jei randa daiktų, juos iškrausto ir išveža į šiukšlyną. Reikėjo gelbėti tai, kas liko vertingo. Vėlgi – emociškai.

Aš statau kleboniją, kada ji bus pastatyta, dar neaišku, bet... Nelly ir Arvydas ne kartą svajojo, kad Lietuvoje atsirastų jų atminimo kampelis. Vydmantai – greta pajūrio, jų taip mylimos Klaipėdos, kodėl negali būti čia? Kai apie tai prasitariau Arvydui, jis tik atsiduso: „Karoli, bet juk čia visiškos drapanos.“ „Jums drapanos, mums vertybės“, – griežtai patikinau. 

Netikėtai mirus Arvydui net neabejojome, jog reikia įvykdyti tai, apie ką kalbėjome. Svetainės baldai – foteliai, staliukas, spintelės – pasiekė Vydmantus. Daugybė suvenyrų, kuriuos kadaise iš Lietuvos Nelly vežėsi romantiškame bagaže į Vokietiją, nuotraukų albumai, plokštelės... Jų vertė tikrai mažesnė už pargabenimo išlaidas, bet kokia emocija!

Pusmečiui dėžės rado prieglobstį vienų vydmantiškių namuose, jie užleido joms kambarį. 

Kaip nusprendėte, kad garso įrašų studija įsikurs... zakristijoje? 

Karolis: Svarsčiau keletą variantų, kol liko vienintelis – zakristija. Nutariau nelaukti, ar kada iškils klebonija, ar atsiras kita vieta atminimo kampeliui, dariau viską dabar – laikas juk eina. 

Kai jau įkraustėme, kelios parapijietės atsiduso – kur mes dabar arbatą gersime. „Čia“, – patikinau. Tokią mintį nuo pat pradžių ir turėjau: viename kambaryje gali tilpti ir atminimo kampelis, ir įrašų studija, ir parapijiečių susitikimo vieta. Galima klausytis plokštelių ir kasečių, užsikaisti arbatos ir gerti ją iš Nelly ir Arvydo puodelių. Muziejuose negali prisiliesti prie eksponatų, čia – prašom, pajuskite buvusių jų savininkų dvasią. Mėgaukitės muzika, kalbėkite apie muziką. Čia įėjus jauku, užlieja Nelly ir Arvydo šiluma. 

Man buvo svarbu, kad tie daiktai džiugintų širdis, o ne gulėtų ir dulkėtų. Jei atsirastų muziejus, norintis eksponuoti šiuos daiktus, patikėčiau jam. Tačiau jie neturėtų tik gulėti fonduose, nepasiekiami lankytojams. 

Įėjus į šią patalpą iškart žvilgsnis užkliuvo už veidrodžio. Ir jis – Nelly?

Karolis: Be abejo, ir šis veidrodis saugojo jos grožį. Visos moterys stabteli. Vos tik nusisuku pasakodamas apie kitus šiame kambaryje esančius daiktus, iškart prie jo puola – jei netikėtai žvilgteliu, pamatau, kur akys nukrypusios, kaip taisosi plaukus. 

Kęstutis: Karolis dar pakaitina aistras pasakydamas: kas į tą veidrodį pasižiūri, nebesensta kaip Nelly. 

Karolis: Esu tikintis žmogus, prietarais netikiu, bet juk sakoma, kad veidrodis turi atmintį. Ir dar priduriu, kad mūsų pročkelė Marytė – o ji garbaus amžiaus – sakė, jog tikrai veidrodis veikia.

Nelly kiekvieną koncertą pradėdavo nuo „Ave Marios“, dabar jos ir Arvydo atminimo kampelis įrengtas zakristijoje, šv. Mišios aukojamos už jos durų. 

Kęstutis: Net neabejoju, jie čia gali jaustis savi. 

Karolis: Prie vieno mano posto apie bažnyčios rūpesčius vienas kolega kunigas parašė: „Teužtaria jus Nelly.“ Iš tiesų, pagalvojau. Daug kas stebisi, kaip Nelly susijusi su Vydmantų bažnyčia. Atsakymas paprastas: visi mano draugai gyvena tuo, kuo gyvenu aš, – o man patikėta pastatyti bažnyčią. Nelly ir Arvydas man buvo artimi, tad su jais pasidalindavau tuo, kas man rūpi. „Kaip statybos?“ – prasidėdavo dažnas pokalbis. Nelly labai išgyveno, jog negali paremti bažnyčios statybos. Jie tikrai labai kukliai gyveno, nes niekada negailėjo pinigų scenai, ne vienus metus finansiškai padėjo savo artimiesiems. Buvau priblokštas sužinojęs, kad ji bandė susisiekti su kadaise Amerikoje jai kalnus gėrybių žadėjusiais lietuviais, norėdama paklausti, gal prisidėtų prie bažnyčios statybos. Deja, jie jau buvo mirę. 

Nelly ne kartą matė bažnyčios projektą, vis komentavo, ką, jos manymu, reikėtų daryti kitaip. Išvydusi pradinį variantą nusistebėjo, kaip bažnyčia gali neturėti į viršų besistiebiančio bokšto... Jis atsirado. Teko man architektą įtikinti, kad derėtų vieną ar kitą dalyką pakeisti. Kai bažnyčia stovės, bus galima sakyti, kad kai kurias jos detales padiktavo Nelly.

Pirma giesmė, kuri skambės iškilusioje bažnyčioje, – Nelly „Ave Maria“. Ji vis kartojo, kad, nepaisydama sveikatos, atvažiuos ir dainuos: „Bet jei negalėsiu, nes jau būsiu iškeliavusi į kitą pasaulį, juk bus galima paleisti įrašą.“ Tikiu, jog taip ir nutiks.