Kai „Kino pavasario“ komanda man sakė, kad pamačiusi šį filmą nualpsiu iš malonumo, stengiausi nepuoselėti per didelių lūkesčių, kad vėliau netektų nusivilti. Tačiau seni draugai buvo teisūs – tai vienas jautriausių, tirščiausių, stipriausių mano matytų filmų šį pavasarį.
Vis galvoju, su kokiomis emocijomis būčiau jį žiūrėjusi, jei turėčiau seserį, su kuria mus sietų tvarus ryšys. Anot mano geros bičiulės, tokiomis aplinkybėmis širdis beveik stoja, o ašaros pačios pilasi upeliais.
Šį filmą kino industrijos profesionalai pavadino atogrąžų melodrama. Ir tikrai Brazilijos karštis, kultūra, pirmiausia šeimos, justi kiekviename kadre. Tirštas spalvų, garsų, kvapų, užsispyrimo... Ir kartu sunkus dėl suvokimo, kad kol viename pasaulio gale moterys kovoja už savo nepriklausomą kasdienybę, kitame jos neturi nė menkiausios teisės gyventi tokį gyvenimą, kokio labiausiai nori pačios.
Apie tai „Nematomas gyvenimas“. Apie dvi savų svajonių turinčias seseris, kurias visam gyvenimui išskiria despotas tėvas. Jautriai rutuliojamas seserų likimas, ypač subtiliai atskleidžiama su niekuo nesupainiojama meilė.
Nežinau, ar kam greitai pavyks nustelbti „Nematomo gyvenimo“ man paliktas emocijas. Linkiu ir jums kuo greičiau jas patirti.
Ir tiems, kurie žino, ką reiškia besąlygiškai mylėti seserį ar brolį. Ir tiems, kurie tiesiog pasiilgo gero kino. Jo šį pavasarį stulbinamai daug.