Nematomas pasaulis tikrai egzistuoja?

Visi esame skaitę apie NDE (near-death expierence) – žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį patirtį: atsigavus prisimenamas į šviesą vedantis tunelis, keistas matymo kampas išėjus iš kūno ir stebint jį iš šalies kaip kitą objektą, nematytos būtybės, pakili, euforiška būsena – kai kurie gydytojai tai „nurašo“ cheminių preparatų veikimui. Tačiau mokslininkams šis fenomenas jau daugelį metų neduoda ramybės. 

Materialistai tikina, kad žmogus, atsidūręs ant mirties slenksčio tiesiog patiria haliucinacijas, kurias sukuria mirštančios smegenys.

Materialistai neigia sielos, tam tikros nematerialios substancijos, egzistavimą, gi idealistai įsitikinę, kad po mirties ji palieka kūną, bet vėl gali reinkarnuotis. Materialistai, aiškindami NDE reiškinį, tikina, kad žmogus, atsidūręs ant mirties slenksčio tiesiog patiria haliucinacijas, kurias sukuria mirštančios smegenys. 

Ką šis fenomenas liudija?

Mokslinius sluoksnius kadaise sujaudino sensacingas Arizonos universiteto profesoriaus, anesteziologo, Stuarto Hameroffo, tyrinėjusio žmogaus sąmonės būsenas, pranešimas. Jame teigiama, kad žmogaus sąmonė po jo mirties neišnyksta be pėdsakų, o tarsi susigeria į Visatą. Ir esą mechanizmas, kuris būtinas šiam procesui, jau egzistuoja mūsų nervų sistemoje.

Profesorius Hameroffas patvirtino, kad egzistuoja fiziniai procesai, susiję su sielos persikėlimu. Tad galbūt egzistuoja ir tam tikra sielų buveinė, kurioje jos tęsia gyvenimą po kūno mirties?

Sąmonės kvantai

Kanalui „Science“ pasakodamas apie NDE fenomeną, Stuartas Hameroffas pareiškė, kad žmogaus smegenys – tai natūralus kvantinis kompiuteris, mūsų sąmonė – jo programos, o siela – kvantinė informacija, kuri negali būti sunaikinta, taigi, kai kūnas miršta, ji susilieja su Visata, kurioje gali egzistuoti  amžius. Būtent ta informacija pagal mokslininką ir yra siela. Jei žmogus atgaivinamas, siela sugrįžta į kūną, atsinešdama prisiminumus apie buvusią naują patirtį, todėl žmogus pasakoja apie nežemiškus išgyvenimus.

Stuartas Hameroffas, kartu su žinomu britų fiziku ir matematiku Rodgeriu Penrose‘u atstovauja vadinamajai kvantinei sąmonės teorijai, kuri remiasi teiginiu apie kvantinę žmogiškojo proto prigimtį. Jų manymu, ne patys neuronai, o neuronuose egzistuojantys mikrovamzdeliai kaupia ir perdirba informaciją, taigi „dirba“ savotišku kvantiniu kompiuteriu. 

Kai širdis nustoja krauju aprūpinti smegenis, mikrovamzdeliuose esanti informacija nežūsta, bet nukeliauja į kosmosą. Ši Penrose‘o-Hameroffo teorija gana populiari, mokslininkai vis skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, tačiau fizikų benduomenė dažnai ją pavadina nemoksline fantastika. 

Vienas iš jų argumentų toks: jei savo smegenis laikysime kvantiniu kompiuteriu, turėsime neignoruoti ir fakto, jog jis itin jautrus triukšmui ir temperatūros pokyčiams, todėl visi tyrinėjimai tokioje aplinkoje kaip smegenys (o jos glūdi šiltoje ir drėgnoje terpėje), nėra patikimi. Be to, tokios teorijos negalima patvirtinti eksperimentais. 

Pasak Roberto Lanzos, mirtis – tik iliuzija, kurią sukuria mūsų sąmonė, o po mirties žmogus atsiduria paraleliniame pasaulyje.

Kitas profesorius iš Šaurės Karolinos universiteto medicinos mokyklos, Robertas Lanza, teigia, kad mirtis yra tik iliuzija, kurią sukuria mūsų sąmonė, o po mirties žmogus atsiduria paraleliniame pasaulyje.

Jo nuomone, žmogaus gyvenimas panašus į daugiamečio augalo, kuris nunyksta ir vėl suželia.

TAIP PAT SKAITYKITE: Testas: nupieškite žmogų ir sužinokite, kas esate!

Roberto Lanzos nuomone, mes tikime mirtimi, nes mums taip įteigta ir todėl, kad gyvybė ir gyvenimas mums asocijuojasi su vidaus organų veikla. Gi mirtis nėra baigtinis reiškinys, o tik savotiškas perėjimas į kitą būvį. Fizikoje jau seniai egzistuoja teorija apie begalinį Visatų skaičių su įvairiomis variacijomis: visa, kas gali įvykti, jau kurios nors Visatos kuriame nors taške yra įvykę, o tai reiškia, kad mirtis, tokia, kokią mes suvokiame, neegzistuoja.  

Šiaip ar taip, teorijų daug, o įrodymų iš anapus dar niekas nepateikė...