„Kai tavo kūnu teka lietuviškas kraujas, visai nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyveni – tau turi rūpėti gimtojo krašto istorija, jos praeitis ir ateitis. Lietuviškos šaknys man ir mano šeimai daug svarbesnės nei amerikietiško gyvenimo patirtis“, – sako Amerikos lietuvis Vincas Sruoginis.
Praėjusiais metais drauge su švedų kilmės režisieriumi Jonu Ohmanu pastatę dokumentinį filmą apie partizanus „Nematomas frontas“ kūrėjai vėl drauge dirba prie naujo projekto – režisuoja vaidybinį filmą apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.
„Last Stand“ – taip vadinsis tragiškus 1991-ųjų nakties įvykius primenanti istorinė drama. Joje į įvykius bus žvelgiama dviejų Amerikos lietuvių akimis – į Vilnių atvykę mergina ir vaikinas atsidurs pasipriešinimo centre ir lemtingą naktį bus išskirti: jis su minia stovės prie Seimo, ji – prie Televizijos bokšto.
Kol kas dar tik kuriamas filmo scenarijus, tačiau su JAV kino ir televizijos kompanija „Tiny Giant Films“ ir patyrusia prodiusere Suzanne Richiardone dirbantis režisierių duetas už sėkmę jau laiko sukryžiavę pirštus. Kūrybinė komanda kol kas nėra gavusi finansavimo ir prašo paremti filmą specialioje kolektyvinio finansavimo platformoje „Kickstarter“.
Šiuo metu juostos kūrimui finansuoti yra surinkta maždaug 9 tūkst. dolerių, o norint imtis pirmųjų veiksmų – pinigų reikia dar dukart tiek. Juos kūrybinė komanda turėtų surinkti per artimiausią savaitę, antraip projekto įgyvendinimas gali gerokai užrukti.
Gyvenimą už Atlanto praleidęs V.Sruoginis visuomet jautė itin stiprų ryšį su Lietuva. Jo senelis Anicetas Simutis buvo žinomas lietuvių diplomatas JAV, Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Tautose, visą savo gyvenimą pašventęs Tėvynės labui. Marijampolėje gimė ir V.Sruoginio tėtis.
„Mano artimieji išvykę gyventi į JAV visuomet svajojo sugrįžti į Lietuvą. Žinoma, niekas nesitikėjo, kad sovietų armija tiek daug dešimtmečių bus okupavusi Lietuvą, tačiau mes visuomet tikėjome Lietuvos nepriklausomybe“, – Žmonės.lt sakė V.Sruoginis.
Režisieriaus sprendimas kurti filmą apie Sausio 13-ąją – tam tikra duoklė Lietuvai. Pasak jo, daugelis Amerikos lietuvių labai domisi Lietuvos istorija ir išgyvena panašius jausmus. Žmonės.lt pakalbino V.Sruoginį ir pasidomėjo filmo kūrimo detalėmis.
Viename interviu esate sakęs, kad Lietuvos istorija, ypač 1987–1990 metų įvykiai, jums paliko labai stiprų emocinį randą ir įsiminė ilgam.
Mano šeima buvo labai įsitraukusį į visus įvykius Lietuvoje. Nuo 1980-ųjų iki Sąjūdžio mano sesuo Laima Vincė – gerai žinoma rašytoja ir vertėja – studijavo Lietuvoje, vėliau įsitraukė į visus Sąjūdžio organizuotus mitingus ir demonstracijas.
Aš pats su broliais taip pat reguliariai lankiausi Niujorke vykusiose, Lietuvos Nepriklausomybei paremti skirtose demonstracijose. Tėvų namuose mes net buvome sukūrę specialią informacijos liniją – pagaminome specialius marškinėlius, informacinius lankstinukus, turėjome padarę lipdukų, daug įvairios atributikos. Dalinomės informacija ir siekėme, kad kuo daugiau žmonių išgirstų apie Lietuvą ir jos nepriklausomybės siekimą.
Neseniai mano bičiulis amerikietis man priminė apie dieną, kai mudu susipažinome. Tai buvo prieš 25-erius metus, viename iš tų renginių. Tuomet aš jam padaviau į rankas lipduką su užrašu: „Neapsigaukite dar kartą. Komunizmas žudo.“ Tai buvo gana reikšminga žinutė – ją iki šiol abu puikiai prisimename.
Kai sužinojome apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1990-ųjų Kovo 11-ąją – širdyse palengvėjo. Tačiau vis dar bijojome sovietų okupacijos.
Pasidalinkite savo asmenine patirtimi iš Sausio 13-osios įvykių. Tuomet situaciją Lietuvoje stebėjote per JAV televiziją. Kaip šiandien prisimenate tas dienas?
Tai, kas Lietuvoje vyko lemtingąją sausio 13-ąją yra protu nesuvokiama. Skaudančiomis širdimis stebėjome įvykius per televiziją ir nieko negalėjome padaryti. Mūsų šeimos draugai iš Amerikos kaip tik tuo metu viešėjo Lietuvoje ir padėjo Vytautui Landsbergiui, todėl viską išgyvenome dar asmeniškiau.
Buvau šokiruotas, apėmė nesuvokiamas pyktis, įsiūtis. Klausiau savęs, kaip jie išdrįso taip su mumis pasielgti?! Tačiau ką tuo metu galėjo padaryti Naujajame Džersyje gyvenantis paauglys? Tuomet – nieko, bet praėjus 25-eriems metams – gali. Jis užaugo ir nusprendė sukurti filmą. Filmą, apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.
Papasakokite truputį plačiau apie tai. Kaip subrandinote mintį kurti juostą būtent šia tema? Juk, kaip pat sakėte, praėjo 25-eri metai, daug dalykų per tą laikotarpį įvyko.
Tai yra filmas, kurį jau seniai svajojau sukurti. Minčių apie jį turėjau dar prieš „Nematomo fronto“ atsiradimą. Tuomet su Jonu Ohmanu daug diskutavome apie Sausio 13-ąją, kalbėjome, kad būtų įdomu atpasakoti prieš ketvirtį amžiaus vykusią istoriją. Didžiausias įkvėpimas atsirado dirbant su medžiaga apie partizanus. Viduje iš naujo ėmiau galvoti apie Nepriklausomybės svarbą ir jos įprasminimą kuriant kiną.
Drauge su prodiusere Suzanne Richiardone daug kalbėjome su lietuviais, sužinojome, kad daug dalykų apie tą dieną yra nutylėta, daug kas garsiai nepasakyta, daug įdomių dalykų likę už kadro. Man asmeniškai labai smalsu, rūpi, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
Tai jau antras jūsų filmas apie Lietuvos istoriją ir antras, kuriam finansavimo ieškote kolektyvinio finansavimo portale „Kickstarter“. Kodėl renkatės būtent tokį būdą? Nejaugi niekas nenori remti išliekamąją vertę turinčių istorinių filmų?
Neturime kito pasirinkimo. Praktiškai neįmanoma rasti profesionalių rėmėjų, kurie norėtų skirti pinigų filmui tuomet, kai yra tik graži idėja ir mintyse sudarytas scenarijus.
Viskas, ką aš turiu – mano vardas, kurį žmonės sužinojo po to, kai ekranuose pasirodė „Nematomas frontas“. Tačiau to negana, net ir kukliausio biudžeto filmui reikia pinigų. Jų prašyti nėra malonu.
Filmo ketinate imtis tik tuomet, jei pavyks surinkti 25 tūkst. dolerių jam finansuoti. Kokios sumos tikitės?
Jei nuoširdžiai, šįkart sekasi sunkiau nei pirmąjį kartą, tuomet, kai kūrėme „Nematomą frontą“. Nervinuosi, kad mums gali nepasisekti. Manau, kad daugeliui žmonių jau pabodo kam nors aukoti, jau visi persisunkę tais masiniais prašymais kam nors rinkti pinigus.
Tačiau, tikiuosi, kad lietuviai ir su Lietuvos istorija susiję žmonės atsigręš į praeitį ir prisidės prie rėmimo misijos tam, kad galėtume pratęsti Lietuvos istoriją ir priminti apie ją visam pasauliui. Filmas – geriausia medija šiai misijai.
Muzika, kinas, literatūra – visa tai yra išraiška to, kas yra kraujyje. Aš noriu apie Lietuvą pasakoti pasitelkęs meno formą. Mano mama dailininkė man visuomet sakydavo: „Piešk tai, ką matai.“ Universitete profesorius sakydavo: „Rašyk apie tai, ką išmanai.“ Jų abiejų žodžiai labai teisingi. Lietuva yra mano kraujyje, todėl negaliu tylėti.
Jei viskas klostysis sėkmingai – kokias datas sau esate užsibrėžęs? Kada filmas turėtų išvysti dienos šviesą?
Galutinį scenarijų planuojame turėti rudens pradžioje. Tuomet ieškosime prodiuserių, partnerių, rėmėjų. Jei viskas pavyks taip, kaip norėtume, jei viskam užteks lėšų – filmą planuojame kitų metų žiemą arba ankstyvą 2017 metų pavasarį. Suprantu, kad tikslas – ambicingas, tačiau aš iššūkių gyvenime nebijau.
Nebijote kritiškos lietuvių reakcijos? Turbūt ne vienas sakys, kad šiuos įvykius tik per televiziją matęs Amerikos lietuvis Lietuvos istoriją gali nuspalvinti kiek kitokiomis, ne visai realistiškomis spalvomis.
Sutinku, kad dalis lietuvių, ypač tie, kurie patys iš arti viską matė ir patys dalyvavo įvykiuose gali būti truputį skeptiški. Suprantu ir tai, kad ši tema – skaudi istorijos dalis, todėl natūralu, kad dalis žmonių baiminasi, jog galiu ją ne taip interpretuoti.
Tačiau lygiai tokią pačią patirtį turėjau kurdamas „Nematomą frontą“. Niekas manęs iki tol nepažinojo. Kai esi niekas – sunku įtikinti žmones, kad gali sukurti kažką gero apie Lietuvą joje negyvenęs.
Jau spėjau sulaukti ne vienos žinutės, kurioje rašoma, kad, štai – Robertas Mullanas sukūrė apie Sausios 13-osios įvykius pasakojantį filmą „Mes dainuosim“, o dabar ir man prireikė. Neva, kam reikia dviejų filmų apie tą patį? Lygiai tą patį žmonės kalbėjo po rezistencinį laikotarpį ir partizanų kovas atspindinčios Jono Vaitkaus dramos „Vienui vieni“, o tuomet mes su Jonu Ohmanu pastatėme „Nematomą frontą“ ir daugeliui patiko. Gerų filmų nebūna per daug.
„Last Stand“ nevadinu dokumentiniu filmu. Tai – gyvas pasakojimas. Amerikos lietuviai labai džiaugiasi ši idėja. Tikiuosi sulaukti palaikymo ir Lietuvoje. Pats sau esu didžiausias kritikas, todėl nedarysiu nieko neįsitikinęs, kad darau teisingai.
Kokie jūsų ateities planai? Ar turite daugiau idėjų, susijusių su Lietuvos istorija?
Lietuva turi labai turtingą istoriją. Galėčiau praleisti visą likusį gyvenimą kurdamas filmus apie Lietuvą. Turiu daugybę idėjų filmams, įskaitant ir nedideles dramas bei komedijas apie Amerikos lietuvius. Siužetas – kaip jie atvyksta su savo mamomis į Lietuvą čia ieškoti žmonos. Esu net parašęs scenarijų ta tema, prie jo prisidėjo ir vienas profesionalus rašytojas. Šiam filmui jau net turime simbolinį biudžetą. Apskritai, komedijas parduoti yra daug lengviau nei istorines dramas.
Taip pat labai norėčiau dar kartą iš naujo prisiliesti prie Antrojo pasaulinio karo temos, giliau pažvelgti į partizanų gyvenimą. Tačiau pirmiausiai reikia užbaigti darbus su „Last Stand“, o tuomet brandinti naujas idėjas.