Kartais jis ima ir nusijuokia, nors namuose yra vienas. O šyptelėti paakina ne viena kasdienybės smulkmena. Štai didžiulis stūksantis kaktusas ima ir prajuokina savo abejingumu. Ne, režisierius Oskaras KORŠUNOVAS (51) neišprotėjo, ši karantino sustingdyta gyvenimo tėkmė kaip tik užpildyta tuo, kam iki šiol vis nebuvo laiko.
Režisieriau, kokiam žanrui prilygintumėte dabartinį veiksmą visame pasaulyje?
Drama tai tikrai. Ji gali peraugti į tragediją. Man labiausiai patinka tragikomedija, to humoro stengiuosi ir dabar nepamesti. Bet šiandienė situacija išties dramatiška.
Kokia ji teatro bendruomenei?
Esame ištikti kolapso. Turėjome repetuoti „Otelą“ – jis jau pakviestas į svarbius pagrindinius pasaulio festivalius, kurie kažin ar įvyks. Skirtingai nei kitų profesijų atstovai, mes dirbti internetu negalime – nuotoliniu būdu tvarkau nebent administracinius reikalus, šiek tiek pabendrauju su aktoriais ir savo studentais. Teatras yra kolektyvinis menas. Žiūrėsim... Jei visi gausime kaukes, gal ir susitiksime bendrai dirbti.
Kokia jūsų nuotaika? Dar taip neseniai Maskvos dailės teatre jūsų statyta „Žuvėdra“ sulaukė didžiulio triumfo, o grįžote namo ir tarsi tėškėtės veidu į asfaltą – prasidėjo karantinas.
Taip, išties – tarsi trenkiausi į asfaltą. Maskvoje buvo labai sunku dirbti, bet sėkmė suteikia daug jėgų. Grįžau pakylėtas ir pasirengęs statyti naują spektaklį.
Dabar savaitę paįvairina nebent vizitas į parduotuvę?
Aš į turgų nueinu, šalia gyvenu. Turiu ten mėgstamų pardavėjų, gerų viečikių, kur yra skanių raugintų dalykų, geros žuvies. Atsirinkau per laiką, nes turguje taip jau yra – per dieną neįsikirsi, reikia vaikščioti, bendrauti, ragauti, derėtis.
Jūs deratės? Pardavėjai žino, kas jūs?
Ten tavęs negerbtų, jei nepradėtum derėtis. Kas aš – pardavėjai iš esmės žino, esame apie teatrą pakalbėję. Kviečiau ir į savo spektaklius, bet žmonės priėmė tai kaip pajuokavimą.
Ką skaitote, ko klausotės, kaip gelbstitės?
Atsidūriau situacijoje, kuri man pačiam gal net tam tikra prasme buvo reikalinga, nes iki šiol sukausi kaip voverė rate. Visada tvarkingai gyvenau, bet dabar namuose tvarkos atsirado daugiau. Reikėjo sutvarkyti ir surūšiuoti daugybę knygų, spaudos, dokumentų, nuotraukų, užrašų – to ir ėmiausi. Randu daug netikėto ir tai labai įdomu. Vyksta praeities revizija.
Vasarą, prisimenu, jus džiugino balkone auginami pomidorai. Kokios kasdienybės akimirkos sušildo ar gal net prajuokina dabar?
Prajuokina mane daug kas, gal tai tam tikra reakcija į bendrą depresiją. Išties – savo celėje nemažai juokiuosi. Turiu namie didelį kaktusą – kartais jis mane prajuokina.