Nemokamą bilietą po Europą laimėjęs studentas tapo milijonieriaus svečiu
Šią vasarą netikėtai iš Europos Komisijos gautą „InterRail“ bilietą kelionei po Europą studentas Deivydas Zubavičius vadina gyvenimo nuotykiu. Trys šalys, dvi savaitės besikeičiančių vaizdų, netikėtų pažinčių ir likimo staigmenų vaikinui ne tik dovanojo galimybę nemokamai pagyventi prabangiuose apartamentuose, bet ir užmegzti draugystes su aukščiausio socialinio sluoksnio europiečiais. Per visą šią kelionę vasarą Deivydas įveikė 5600 kilometrų, iš kurių 3600 km nukeliavo traukiniu. Jis aplankė tris šalis, kuriose praleido 16 dienų.
„Visą šį kelionės laiką, nors ir keliavau vienas, nė karto nesijaučiau vienišas. Sutikau daug nuostabių žmonių, išgirdau begales istorijų, kurios vertė susimąstyti ir dar labiau įkvėpė atrasti tai, kas dar neatrasta“, – sako Deivydas.
Per visą kelionę vaikinas nė karto nemokėjo už viešnagę – tiesiog apsistodavo pas vietinius žmones: „Tai buvo tarsi iššūkis, kurį įveikti norėjau gana senai. Prieš kelionę turėjau įvairių minčių, dvejojau. Viską permąstai, bijai, bet kai tik žengi tą pirmą žingsnį, visas kelias tik lengvėja. Svarbiausia pradėti.“
Pirmas dvi savarankiškos kelionės po Europą naktis Deivydas praleido Romoje. Italijos sostinėje vaikinas lankėsi pirmą kartą ir jau seniai svajojo ją aplankyti. Kadangi Romoje nakvynė brangi, studentas apsistojo pas vietinį italą Nikolą, kuris pirmą vakarą pasiūlė netikėtą atrakciją – aplankyti naktinį Vatikaną: „Vėliau Romoje aplankiau Koliziejų, ten sutikau savo keliones draugą Hugo iš Los Andželo. Būtent su juo nusprendėme pasivaikščioti po gražiausias Romos vietas. Jų, tiesą sakant, buvo daugybė. Senovinė romėnų architektūra tiesiog gniaužia kvapą. Manau, kad apkeliauti visą Romą neužtektų ir metų. Nėra vienodumo, kiekvienas namas ar gatvė išsiskiria, į kiekvieną atskirai gali žiūrėti kaip į meno kūrinį, kuris sugebės savaip nustebinti ir patraukti dėmesį. Taip pat mieste pilna mažų gatvelių. Jos tokios siauros, kad kai kuriose iš jų sunku net prasilenkti žmonėms. Kaip vėliau supratau, jų gausu ir kituose Italijos miestuose.“
Artėjant vakarui Deivydas su draugu nusprendė nuvažiuoti į paplūdimį: „Po kelių valandų jau maudėmės Tirėnų jūroje. Palyginus su Baltijos jūra, ji daug sūresnė ir šiltesnė. Vakarinės pakrantės keliai, nusėti palmėmis, kurios sukuria egzotišką vaizdą, man giliai įsirėžė į atmintį. Tikiuosi kada nors dar ten sugrįžti.“
Po trijų dienų, praleistų Romoje, Deivydas patraukė Florencijos link apžiūrėti įspūdingo kraštovaizdžio. Ir tai, kaip pats sako, buvo daugiau nei verta.
„Ten apsistojau pas japonų kalbos mokytoją italą. Armando − tikriausiai vienas įdomiausių žmonių, kuriuos gyvenime yra tekę pažinti. Jis gyveno, kaip pats teigė, seniausiame Florencijoje name. Namą sudarė 12 kambarių, kuriuose buvau pasiklydęs ne vieną kartą, o namo vertė daugiau nei 1,7 milijono eurų! Ne kiekvieną dieną pasitaiko proga pagyventi kaip karaliui (juokiasi). Su Armando vienai dienai išvažiavome iš miesto apžiūrėti Toskanos regiono, besidriekiančio aplink Florenciją. Ten begalės miškų ir kalnų – kuo toliau važiuoji, tuo daugiau slėnių vaizdų atsiveria“, – pasakoja Deivydas.
„Dieną užbaigėme vakariene restorane, kuris buvo viduryje miško, ragaudami vieną geriausių vynų pasaulyje. Kitą dieną praleidau apžiūrėdamas miestą. Būtent Florencijoje sutikau savo kitą pakeleivį Johną, kuris buvo iš JAV vakarinės pakrantės. Kartu apžiūrėjome gražiausias Florencijos vietas. Kita mano stotelė tapo Liucerna, esanti Šveicarijoje. Tai mažas miestelis, ne kartą aprašytas knygose ir apsakymuose kaip magiška vieta, iš kurios rašytojai semiasi įkvėpimo, o turistai ieško tarp sumaišties pasiklydusios vidinės ramybės“, – stebuklingai ramią vietą prisimena vaikinas, iš kurios ir pats neskubėjo išvykti. – Aš buvau ne išimtis. Šiame miestelyje praleidau savaitę, tiesiog užmiršęs apie likusi pasaulį.“
Robertas, naujasis Deivydo draugas, leido savo bute apsistoti ilgesniam laikui visiškai nemokamai: „Jis – šveicaras teisininkas, turintis savo advokatų kontorą, verslininkas, investavęs į keletą įmonių. Nors ir gyveno kitur, tačiau kiekvieną vakarą susitikdavome ir diskutuodavome įvairiomis temomis, taip greitai tapome artimais draugais. Būtent su juo bendrauju ir šiol. Kartu aplankėme ir Ciurichą. Miestas man asmeniškai nepatiko, per daug jautėsi materialinė, finansinė atmosfera, o aš labiau gamtos žmogus. Kitą dieną patraukiau į Luganą – nepaprasto grožio miestą, įsikūrusi tarp alpių ir ežerų.“
Lugane Deivydas sutiko kitą savo kelionės draugą – Michaelą, kuris šiuo metu gyvena Čilėje: „Susibendravę nusprendėme, kad reikia užkilti ant netoli esančio San Salvatore kalno. Gaila, tačiau po penkių valandų kopimo viską reikėjo nutraukti, mat per rūką nemačiau net kur dedu koją, o kalnas buvo ypač status. Be laipiojimo batų įkopiau į 1500 metrų aukštį, o viso kalno aukštis – 2100 metrų, tad savimi didžiuojuosi. Lipant žemyn rūkas baigėsi ir atsivėrė tobulas vaizdas“, – rodydamas kvapą gniaužiančius kadrus pasakojo Deivydas.
Palikęs Šveicariją jis patraukė į Olandiją, Amsterdamą: „Jis man pasirodė be galo ramus ir jaukus miestas, tad praleidęs ten dvi dienas nusprendžiau, kad reikia traukti namo – pamačiau ir patyriau daugiau nei galėjau pasvajoti. Teko greitai grįžti į realybę, nes mokslo metai universitete prasidėjo po keleto dienų.“
Traukiniu iš Amsterdamo per 20 valandų su 7 persėdimais Deivydas vyko į Varšuvą ir iš ten autobusu namo. Kelionė baigėsi, bet liko labai ryškūs prisiminimai: „Per šias 16 dienų išleidau vos 200 eurų ir parsivežiau begalę įspūdžių, kurie išliks visam gyvenimui. organizatoriai nusipelnė kuo didžiausios pagarbos, kad skatina jaunus žmones pamatyti pasaulį!“