Žinote, būna, kaupiesi kam nors svarbiam, pasakai, o kitą dieną ateina toks vidinis atoveiksmis ir baimė: kam gi man to viešumo reikėjo...
Man, vos parašiau tekstą ir paspaudžiau mygtuką „skelbti“, atėjo palengvėjimas. Dar – išsilaisvinimas ir pasididžiavimas. Supratau, kad turiu nuostabų socialinį burbulą – didelį, įvairų, šviesų. Jiems mano atsiskleidimas buvo tikra šventė. Sulaukiau labai daug palaikymo. Jaučiuosi stipri.
Sąmoningai neskaičiau komentarų interneto portaluose, kuriems leidau pasidalyti savo atsiskleidimo tekstu. Nežiūrėjau reakcijų, neatsidariau kvietimų ir žinučių iš nepažįstamų, kurie apsilankė mano paskyrose socialiniuose tinkluose. Blogų komentarų mane pasiekė gana nedaug. Tiesą sakant, maniau, bus blogiau. Daug blogiau: daug daugiau neapykantos, nepriėmimo.