Nenuobodi strategija, kaip išvaryti nuobodulį

Taip šią emociją apibrėžia žodynas. Ir kaip visada – per siaurai ar netiksliai. Nes kartais (pavyzdžiui, sėdėdami prie šeimos stalo, kai koks dėdė šimtąjį kartą prisimena savo sunkią vaikystę) tikrai turėtumėte, ką veikti, – net žaisti „Candy Crush Saga“ feisbuke būtų įdomiau, betgi negalite pabėgti iš vakarienės.

Net kūdikiai retsykiais klykia ne dėl to, kad yra šlapi, alkani ar išgyvena kokią amžiaus krizę, bet iš nuobodulio.

Arba jūs – iš principo nelinkę liūdėti, tačiau vis tiek nuobodžiaujate laukdami, kol sužinosite kokio nors tyrimo ar egzamino rezultatus. Sakoma, net kūdikiai retsykiais klykia ne dėl to, kad yra šlapi, alkani ar išgyvena kokią amžiaus krizę, bet iš nuobodulio, todėl patyrusios Merės Popins kišenėje visada atsiras mažas žaisliukas, spalvingas flomasteris ar bet koks niekutis, galintis patraukti dėmesį.

Suaugusiajam niekas iš šio rinkinio padėti negali – jis paprastai nuobodžiauja anaiptol ne dėl to, kad neturi, ko veikti, ar yra atsidūręs situacijoje, kur niekas nevyksta (nors ir jam popieriaus lapas ir rašiklis – visada geriau nei laisvos rankos, neturinčios, kuo užsiimti).

Apskritai idėja aiški: kentėti nuobodulio – nebūtina. Kartais gelbėtis reikia globaliai: atlikti mokamus tyrimus, kurių rezultatų laukti nereikia. Arba – lokaliai: į nuobodų prisiminimų vakarėlį užsisegti apyrankę iš karoliukų, kuriuos leidžiant pro pirštus galima medituoti. Sykiais pakanka atsiminti ir studijų laikų techniką – juk auditorijoje mokėjome miegoti atviromis akimis.

Trumpai tariant, iš anksto apgalvokite, kuo užsiimsite, ir gyvenimas nušvis naujomis spalvomis. Mes siūlome nenuobodžią strategiją, kaip išvaryti nuobodulį.

1. Darykite pertraukas

Tik vaikams atrodo, kad suaugusieji gali neruošti namų darbų, iki išnaktų žiūrėti televizorių ir nevalgyti sriubos pietums. Bet iš tiesų mes turime nė kiek ne mažiau pareigų (tiems patiems vaikams), kurias privalome atlikti. Ir ne taip jau retai jos būna nuobodžios.

Pirmoji nuobodulio išvarymo taisyklė galėtų būti ši: jei tik įmanoma, nesistenkite susidoroti su visu dideliu darbu iš karto. Nes vien galvodami apie tai, kas jūsų laukia, pavargsite, ir pačiai veiklai nebeliks jėgų. Kaip skundžiasi vargšas Hamletas garsiajame monologe: „…taip mąstymas padaro mus bailius.“

Tas nelemtas jausmas, kai esate tarsi prikaustyti prie rašomojo stalo, laukiamojo kėdės ar viryklės, žudo kūrybingumą, iniciatyvą ir tiesiog įklampina nuobodulyje kaip vargšą driežą gintaro gabale. Jei pavyktų įveikti nuobodulį, su pačia užduotimi susidoroti būtų lengviau.

Atsitraukime nuo Shakespeare’o ir grįžkime prie laiko vadybos specialistų patarimų: prieš imdamiesi darbo, kuris greičiausiai bus nuobodus, iš anksto nuspręskite, kiek valandų ar minučių jam pajėgsite skirti.

15 min. – tiek laiko galima koncentruotis į neįdomią veiklą ir išlikti efektyviems.

Pavyzdžiui, „FlyLady“ namų šeimininkių sistema siūlo tvarkyti itin užleistą spintą ne ilgiau kaip 15 min. – būtent tiek laiko galima koncentruotis į neįdomią veiklą ir išlikti efektyviems. O suskambus laikmačiui imtis kito darbo. Viskas priklauso nuo dienotvarkės, reikalų kiekio ir masto, jūsų energijos.

Net darbo laiką biure galima suskirstyti tokiomis akademinėmis valandomis, ypač jei viena ar kita diena turi būti skirta neįdomioms užduotims. Per tokią pertrauką pakilkite nuo stalo, jei galite – išeikite trumpai pasivaikščioti. Arba tiesiog susiraskite tylų kampą ir nors 5 min. pabūkite vieni.

2. Išmokite koncentruotis

JAV buvo atliktas eksperimentas: trys grupės žmonių klausėsi skaitomo teksto. Vieni – visiškoje tyloje, kitus blaškė gretimame kambaryje įjungti televizoriai: dalį grupės – tyliai veikiantys, dalį – pagarsinti. Paaiškėjo, kad tyrimo dalyviai, girdėję tykų diktoriaus murmėjimą, jautėsi labiausiai nuobodžiaujantys. Mažiausiai skundėsi žmonės, kurių jokie garsai neblaškė, ir – netikėtai – tie, kurių auditorijoje televizorius veikė garsiai.

Apibendrinę eksperimento rezultatus, studijos autoriai padarė išvadą: didžiausią nuobodulį patiriame tada, kai stengiamės susikoncentruoti į kokią nors veiklą ir tuo pat metu į mūsų pasąmonę kėsinasi pašaliniai trikdžiai. Sutrikusi pasąmonė nebežino, ko griebtis, ir nusprendžia nebepriimti jokios informacijos.

Taigi, dar vienas būdas kovoti su nuoboduliu galėtų būti gebėjimas atsiriboti ir susitelkti į vieną darbą – čia išties galioja „mažiau yra daugiau“ (ir geriau) taisyklė.

Net kai nėra kitos išeities (sakykime, privalote tam tikrą laiką kur nors pabūti), išnaudokite tas minutes produktyviai. Kad ir kaip banaliai skambėtų, padeda koncentracija į tam tikrus dalykus. Galvokite ne apie nuobodų posėdį (ne paslaptis, kad net nugalėjusio kapitalizmo laikais ne tiek jau mažai jų yra tikras laiko švaistymas) – įsivaizduokite saulės nutviekstą pliažą ar masažo kabinetą, kuriame skamba vienišos fleitos melodija, o pavargusius pečius glosto šiltos rankos...

Kaip tai veikia? Kai galvojate apie atsipalaidavimą, jūsų kūnas ir smegenys tarsi perkeliami į atitinkamą – draugišką – aplinką. Pramanytame pasaulyje nebūna nuobodu.

3. Tiesiog liaukitės

Taip, jūs jau girdėjote tokią rekomendaciją, tačiau dėl šventos ramybės vis tiek lipate ant to paties grėblio ir važiuojate šimtas pirmąjį kartą klausytis dėdulės memuarų? Išties, kas atsitiks, jei atsisakysite? Jūsų ten daugiau nebekvies? Betgi jums buvo nuobodu! Tad gal ir nereikia? Žmonės visame pasaulyje išsiverčia be giminaičių, ir tas pasaulis vis dar sukasi.

Vis dėlto, jei, be atsibodusio dėdės, tuose susirinkimuose dar būna ir pusseserė ar pusbrolis, kurių išties pasiilgstate, galbūt atsiminimų valandėlė – nedidelis mokestis už galimybę su jais pasimatyti? O gal verčiau susitikti jūsų ar jų teritorijoje? Vien iš pirmo žvilgsnio matyti keli variantai, kaip šitoje situacijoje galima suktis iš nuobodulio.

Galbūt nebūtina patiems šveisti buto langų? Žinoma, vis dar sakoma, kad niekas šito geriau nepadarys už jus. Bet jums nereikia tobulai – pakanka, kad pro langus būtų matyti saulė ir kad jūs juos valydami nemirtumėte iš nuobodulio.

Vėlgi, ne kiti – tik jūs galite nuspręsti, kuris variantas parankesnis: pirmas – darau tai, kas nepatinka, ir mirštu; antras – pasisamdau profesionalą, o per tą laiką imuosi to, kas man patinka, turiu švarius langus ir neišderintą nervų sistemą. Gyvenimas per trumpas dėvėti negražius apatinius, bendrauti su nereikalingais žmonėmis ir švaistyti savo laiką nuobodžiai.

4. Pasirūpinkite ne-nuobodulio arsenalu

Kad ir kaip niurgzliai kritikuotų išmanųjį telefoną, jis – puikus ginklas su nuoboduliu. Socialiniai tinklai, naujienų puslapiai, tinklaraščiai, galų gale, tie patys žaidimai – duokite žmogui interneto ryšį ir jis niekada nenuobodžiaus. Be to, egzistuoja net žanras – romanai, parašyti išmaniuoju telefonu... Jei neketinate rašyti romano, nuobodžiaisiais momentais galite apmokėti sąskaitas ir patikrinti banko balansą, peržiūrėti vaiko elektroninį dienyną, užpildyti savo darbo kalendorių, užsiregistruoti pasidaryti manikiūro, išsiųsti sveikinimų atvirukus ar parašyti trumpus laiškus. Štai laiko net ir pritrūko, ir nė vienos akimirkos nepasiglemžė tas jausmas.

Priešistoriniais laikais, kai nebuvo feisbuko, elektroninės bankininkystės ir „Google“, o žmonija ranka rašė dienoraščius ir popierinius laiškus, išmintingiausi jos atstovai nesiskirdavo su knyga – ta tikrąja, popierine. Turbūt nepatikėsite, bet ir dabar daugelis tai daro. Ir nesvarbu, kokio ji bus formato: bet kokia eilė atrodys trumpesnė knygoje persekiojant nusikaltėlį ar gelbstint pasaulį su mylimais herojais.

Skaityti naudinga dar ir dėl to, kad literatūrinį siužetą galima mintyse plėtoti – pavyzdžiui, sėdint jau minėtame nuobodžiame vakarėlyje. Taip ir pati tapsite kūrėja, ir, kas ten žino, gal kada nors išties parašysite romaną. Juk E L James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ atsirado kaip Stephenie Meyer vampyrų sagos interpretacija ir tąsa!

5. Atsiduokite nuoboduliui

Atsimenate, pradžioje buvo minėta, kad nuobodulys – puikus vaistas nuo nerimo? Išties taip ir yra, tačiau vaistai didelėmis dozėmis virsta nuodais.

Jei negalite nuobodulio įveikti, pasiduokite jam kaip srautui, kuris neišvengiamai išplukdys į ramesnius vandenis.

Sociologė, psichologinės pagalbos specialistė, kelių savigalbos knygų autorė Martha Beck, žinanti apie nuobodulį gal ir ne viską, bet labai daug, siūlo: jei negalite nuobodulio įveikti, pasiduokite jam kaip srautui, kuris neišvengiamai išplukdys į ramesnius vandenis. „Jeigu susikoncentruoju į nuobodulį lyg į meditaciją, jaučiu, kaip neigiamos emocijos kyla, pasiekia viršūnę ir paskui nuslūgsta, o aš pati pasijuntu nepaprastai rami, – dalijasi patirtimi psichologė. – Mano mantra labai paprasta: „Aš priimu šį jausmą (nuobodulį).“ Ji man padeda iškęsti ilgus skrydžius ar kitas aplinkybes, kai nuobodulys galėtų provokuoti agresiją. Paverčiu jį savotišku nušvitimu.“

Skamba sudėtingai? Bet kas draudžia tai išmėginti per kitą atidėtą skrydį? Na, dėl visa ko įsimeskite naują Jo Nesbo romaną. Ir užrašų knygutę su rašikliu.