„Žinau, kad esu pasmerktas ir laukiu savo eilės / Nors giliai viduje rusena viltis sulaukti stebuklo / Drebančia ranka laikydamas plunksną / Įamžinu viską ateities kartoms...“ – paskutinėmis gyvenimo dienomis prieš sušaudant jidiš kalba eiliavo tragiško likimo Vilniaus geto metraštininkas, iškilus tarpukario Lenkijos žydų kultūros veikėjas Hermanas KRUKAS (1897–1944).
Nuo pirmos Vokietijos–SSRS karo minutės Hermanas Krukas pradėjo fiksuoti įvykius, savo išgyvenimus, žurnalisto įpročiu rinko informaciją visais įmanomais būdais ir smulkiai išklojo ją savo užrašuose – kartais dienoraščio forma, kartais beletristiniais pastebėjimais, tarpais – trumpais apsakymais ar eilėmis. Ir būtinai su nemaža sarkazmo doze.
Žinodamas, kad bet kada gali būti nužudytas, jis nesiliovė skrupulingai pildęs dienoraščio: „Tai, ką čia pasakoju, tikrai yra šauksmas iš kapo duobės. [...] Nežinau, ar išgyvensiu, kad pamatyčiau šiuos užrašus, tačiau jei kas nors ras juos, tegu žino mano paskutinį norą. Tegu šie žodžiai pasiekia gyvųjų pasaulį, tegu žmonės sužino apie tai iš tikrų liudytojų.“ Savo metraščius Hermanas Krukas išslapstė ir Vilniaus gete, ir koncentracijos stovyklose Estijoje, kur buvo nužudytas. Po karo jo rankraščiai buvo surasti.