Nepatogi tiesa: A. Landsbergienė kalba apie ją žavinčias asmenybes
Nenuspėjama nekilnojamojo turto rinka, vis sparčiau populiarėjančios informacinės technologijos bei didėjanti konkurencija užaugino labai daug klausimų ir diskusijų apie nekilnojamąjį turtą ir jo specialistų poreikį ateityje. „Vaidilos“ teatre vykęs renginys pakvietė susprogdinti dažnai kylančių abejonių burbulą bei pasiklausyti įkvepiančių pranešėjų kalbų.
Penktadienio vakarą Vilniuje vykęs renginys „NT užkulisiai“ buvo skirtas nekilnojamojo turto specialistams ir visiems, besidomintiems nekilnojamojo turto rinka – tačiau ne visos konferencijoje dalyvavusių pranešėjų kalbos buvo konkrečiai apie šią sritį.
Socialinių mokslų daktarė, edukologė, kontekstinio ugdymo pradininkė Austėja Landsbergienė šį vakarą įkvepiančiai kalbėjo apie lyderystę.
„Bandžiau šiek tiek pagalvoti apie tai, kas man daro didžiausią įspūdį“, – kalbą pradėjo moteris.
Austėja Landsbergienė prisipažino – visą gyvenimą ją žavėjo užsidegę asmenys. Tuomet juk pasidaro visiškai nesvarbu, kokio dalyko specialistas tam tikras žmogus yra.
„Jūs turbūt prisimenate ir savo mokytojus. Jums greičiausiai patiko ne dėstomas dalykas – jums patiko mokytojas arba mokytoja, kurie degė tuo, ko jie mokė. Kalbėjo, žinoma, ne tik apie konkretų dalyką, bet ir džiaugėsi savo buvimu.“
Austėja Landsbergienė neslėpė – visi jos pavyzdžiai yra apie švietimą. Net ir sunkiausi dalykai pasidaro lengvi tarsi plunksna, kai žmogus veikia ir kalba apie tai, kas jį domina. Pati mokslų daktarė prisiminė praeitį. „Prieš pasirenkant švietimo sferą, aš vertėjavau. Atėjau savo klystkeliais. Kadangi mokėjau keletą kalbų, man buvo įdomiau versti tiems, kurie degė savo veikla. Verčiau teisininkams, medikams. Vieną dieną uždaviau sau klausimą, kodėl tam tikriems žmonėms man yra lengva versti? Tu verti žodžius ir jie liejasi laisvai, kai tu verti žmogui, kuris yra užtikrintas tuo, ką šneka. Pagalvojau, o apie ką aš galiu kalbėti? Prisiminiau, kaip su vienu draugu mes diskutavome apie patyčias. Diskusija pasibaigė ketvirtą ryto.“
Austėja Landsbergienė, kalbėdama tema, kuri jai buvo tuo metu aktuali, visiškai nepavargo.
Mokslų daktarės manymu, visi žmonės turėtų imtis iniciatyvos.
„Man atrodo, kad iniciatyvos galima imtis absoliučiai visur ir jos tikrai verta imtis. Tėvai man davė labai gerą vardą. Austėja yra bičių deivė ir aš visada labai mėgau bites, nors buvau alergiška bičių įgėlimams. Net nežinau, ar tai tiesa, bet sakoma, kad kamanės neturėtų skristi, bet jos skrenda. Tai tikriausiai neįmanoma, kol tu iš tikrųjų nepamatai, kad tai įmanoma. Todėl iniciatyvos visada verta imtis. Prisimenu, kaip mano pirmasis vadovas kalbėjo, kad lietuviai tarptautinėje švietimo sistemoje įsitvirtins sunkiai. Man tai buvo tarsi: „Na, tu palauk“.
„Kai žmogus kalba neįsitikinęs tuo, ką jis kalbą – geriau nešnekėti. Aš pati stengiuosi to nedaryti, jeigu tikrai nežinau apie ką šneku. Dėl to man labai įdomu diskutuoti apie švietimą, nes jaučiuosi visai neblogai jį išmananti. Tapimas ekspertu tau suteikia stuburą ir tai gali būti visai nedidelė sritis. Kuo labiau nišinis tu esi, tuo didesnis tavo poreikis. Kai dabar reikia šnekėti apie kontekstinį ugdymą, realiai aš esu viena pasaulyje. Kai tu tampi ekspertu kažkokioje vienoje srityje – tada yra labai gera ir lengva. Žmonės, turintys kritinį mąstymą, supranta, kad kuo labiau auga mūsų žinios, tuo mažesnis taškas tame burbule mes esame. Pasakymas: „Žinau, kad nieko nežinau“ – visiška teisybė, bet būdami ekspertais mes vis dėl to galime sakyti, kad kažką žinome.“
Austėja Landsbergienė konferencijos dalyviams patarė niekuomet nenustoti mokytis. Kaip pavyzdį ji panaudojo gyvenimišką situaciją, kuomet pas ją atėjus studentei, ši sakė neturėjusi laiko skaityti knygų dėl studijų. „Juk aš mokausi“, – tada mokslų daktarei sakė ji.
„Tiek knygų per studijas prisiskaičiau. Įsivaizduokite, kad šiek tiek buvo užsiminta apie žmogaus smegenis. Ir per paskutiniuosius 10 metų apie smegenis mes sužinome tiek, kiek per visą žmonijos istoriją. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jeigu mano žinios apie žmogaus smegenis yra 2008-ųjų, vadinasi, apie jas aš nieko nežinau.“
A. Landbergienė prisipažino, kad ji kartais pritrūksta laiko knygoms ir norėtų skaityti daugiau. Susirinkusiai auditorijai ji patarė niekada nenustoti domėtis.
Moteris kalbėjo apie tai, kaip ji pradėjo nuo nulio, apie pozityvią discipliną, apie kurią ji anksčiau nieko nežinojo. Pradėjusi ja domėtis, laikui bėgant moteris tapo ta, kurią visi kvietė atvykti ir dėstyti apie tai paskaitas. Savo istorijomis A. Landsbergienė skatino žmones, dirbančius nekilnojamojo turto srityje, lygiai taip pat nebijoti, domėtis ir nesustoti.
+11