Nepažintas animacijos pasaulis

Dainuojančios džiunglės

Kino prodiuserį ir vieną pirmųjų profesionalių animacijos kūrėjų Waltą Disney žino kone visas pasaulis. Drąsos nestokojantis vyrukas atvyko į Los Andželą siekti kino režisieriaus karjeros kišenėje turėdamas vos 40 JAV dolerių, o kelioniniame lagamine – neužbaigtą filmuką... Po kelerių metų kartu su broliu Rojumi įsteigtoje kompanijoje gimė gausybė animacijos šedevrų: „Peliukas Mikis“, „Džiunglių knyga“, „Pinokis“, „Bembis“, „Undinėlė“, „Gražuolė ir pabaisa“ ir, žinoma, „Liūtas karalius“. Vos išgirdus pastarojo animacinio filmuko pavadinimą, daugelio iš mūsų galvoje ima skambėti Eltono Johno ir Timo Rice’o kūriniai „Circle of Life“, „Can You Feel the Love Tonight“ ir iš Pietų Afrikos muzikanto Solomono Lindos įsigyta ir perdainuota „The Lion Sleeps Tonight“. Tad nėra ko stebėtis, kad „Liūtas karalius“ 1995 metais apdovanotas dviem „Oskarais“: už garso takelį ir filmuke skambančią dainą „Can You Feel the Love Tonight“.

Prie didžiulio ir neblėstančio šio filmuko populiarumo daug prisidėjo garsi aktorių komanda. Jeremy Ironsas įgarsino Simbos piktąjį dėdę Scarą, nepamirštamasis Ponas Bynas, kitaip tariant Rowanas Atkinsonas, užsuokė ragasnapio balsu, o Whoopi Goldberg įkūnytos hienos juokas drebino visas džiungles.

Nepaisant filmuko sėkmės, jo kūrimas nebuvo lengvas. Skirtingai nei daugeliui „The Walt Disney Company“ išleistų filmukų, „Liūtui karaliui“ sukurta originali istorija. Vyriausioji scenaristė Brenda Chapman pasakojo, kad darbai įsibėgėjo tik filmuko kūrėjų komandai atvykus į Keniją ir keliolika dienų praleidus džiunglėse. Kartais kūrybinė komanda prie savo visureigio pririšdavo virvę ir piešdavo arba fotografuodavo, kaip maži liūtukai ją vydamiesi žaidžia.
Trejus metus kurta juosta, bendram darbui sutelkusi 600 dailininkų, animatorių ir techninių darbuotojų, pareikalavusi daugiau nei milijono eskizų, tapo vienu garsiausių animacinių šedevrų, atnešusių kompanijai 783 milijonų JAV dolerių pelną.

Europos Waltas Disney

Visiškai kitaip nei Holivudo animacijos guru Waltui Disney gyvenimas susiklostė dar vienam itin talentingam, bet mažiau žinomam unikalių filmukų kūrėjui Vladislovui Starevičiui. Tikriausiai ne visiems ši pavardė kažką sako. Jis buvo lenkų kilmės Lietuvoje užaugęs režisierius, 1910 metais Kaune (dabartiniame Kęstučio g. 43-iame name) sukūręs pirmąjį animacinį lėlių filmą pasaulyje „Lucanus Cervus“ (liet. „Elniaragių kova“). Iš pradžių kūrėjas buvo sumanęs nufilmuoti gyvus vabalus, siekiančius tos pačios patelės, tačiau jie nesielgė natūraliai. Tuomet V. Starevičius pats padarė elniaragių lėles, sukomponavo reikiamus judesius ir juos nufilmavo. Menininko animacija buvo tokia realistiška, kad visuomenė manė, jog jis stebukladarys, mokantis treniruoti vabalus. Apie jo darbo techniką žinoma tik tiek, kad jis drožė atskiras kaukes įvairioms scenoms ir naudojo tam tikrą plastinę masę, kuria buvo formuojama lėlių mimika ir kitos formos. V. Starevičius puikiai išmanė chemiją, kino juostų savybes, ryškinimo būdus, tačiau savo darbo paslapčių niekam neatskleidė.

Šio kūrėjo filmografijoje – apie 100 juostų (vienos žymiausių „Gražioji Lukanida“, „Lakštingalos giesmė“ ir „Lapinas Reinikis“). Kai kurie filmai apdovanoti Venecijos kino festivalyje, įvertinti tokių pasaulio šalių, kaip Rusijos, Italijos, Amerikos, Prancūzijos animacijos mylėtojų. Tarp V. Starevičiaus gerbėjų buvo Rusijos caras Nikolajus II ir W. Disney. Vis dėlto praūžus Antrajam pasauliniam karui menininko populiarumas mažėjo, užsakymų filmams – taip pat. Paskutiniais gyvenimo metais jis kūrė reklamos vaizdo klipus ir net pardavinėjo savo lėles.

Prieš kelis metus prodiuserė Rasa Miškinytė sukūrė filmą „Vabzdžių dresuotojas“, pasakojantį apie V. Starevičiaus gyvenimą bei kūrybą, iliustruojant jį paties režisieriaus juostų ištraukomis. Teises transliuoti filmą dar jam nepasirodžius įsigijo vienuolika pasaulio šalių televizijų.

Kalėdinė atvirutė

Nors dažnai aimanuojame, kad naujųjų technologijų amžius ir jo pranašas internetas atnešė tik susvetimėjimą, vienišumą ir slegiantį viešumą, vieno populiariausių animacinių serialų „Pietų parkas“ kūrėjams Mattui Stone’ui ir Trey Parkeriui jis padarė didžiulę paslaugą. 1992 metais, dar studijuodami Kolorado universitete, vaikinai sukūrė trumpą animacinį filmuką pavadinimu „Kalėdų dvasia“ („The Spirit of Christmas“). Visi jo veikėjai buvo iškirpti iš popieriaus ir juos po truputį judinant fotografuojami po kadrą. Jame pirmą kartą pasirodė kandūs „Pietų parko“ veikėjų prototipai Ericas Theodore’as Cartmanas (Kartmanas) ir dar vienas bevardis personažas, primenantis dabartinį Kennethą McCormicką (Kenį). Išvydę šį filmuką, „Fox“ televizijos kanalo prodiuseriai pasiūlė sukurti kitą, kurį galėtų nusiųsti pažįstamiems kaip Kalėdų vaizdo atvirutę. Vaikinai šį pasiūlymą priėmė ir pasaulį išvydo dar vienas jų kūrinys „Jėzus prieš Santą“ („Jesus vs Santa“). Patekęs į interneto platybes, jis tapo be galo populiarus. M. Stone’as ir Trey Parkeris ėmė svajoti apie serialą ir, gavę palaiminimą iš televizijos „Comedy Central“ direktoriaus Dougo Herzogo, per tris mėnesius sukūrė pirmąją „Pietų parko“ seriją.

Šis gana nevaikiškas animacinis serialas, pasakojantis apie pradinės mokyklos mokinių nuotykius Pietų parko miestelyje, viso pasaulio žiūrovų vertinamas dėl sarkazmo, juodojo humoro, parodijų ir stereotipinių vertybių laužymo. Beje, jis yra trečiasis ilgiausiai transliuojamas suaugusiųjų animacinis serialas po Simpsonų („The Simpsons“) ir Karaliaus Hilo („King of the Hill“). Per keturiolika gyvavimo metų „Pietų parko“ veikėjų balsais kalbėjo Jennifer Aniston, Eltonas Johnas, Ozzy Osbourne’as, Richardas Belzeras, Normanas Learas. O širdžių ėdikas George’as Clooney lojo Stano šuns balsu.

O Strasbūro universiteto mokslininkė Sophie Rutschmann Kenio garbei net pavadino geną, kurio mutacija lemia greitą vaisinių muselių mirtį.

Vilkas ir Zuikis paseno

Tikriausiai jau įtariate, apie kokį animacinį filmuką eis kalba? Taip, jūs teisūs – tai 1969 metais Sovietų Sąjungos (vėliau Rusijos) kino kompanijoje „Soyuzmultfilm“ sukurtas animacinis serialas „Na, palauk!“. Jei ne drąsusis režisierius Viačeslavas Kotenočkinas, jis net nebūtų išvydęs dienos šviesos. Šis žmogus vienintelis nepabūgo cenzūros ir ėmėsi režisuoti Aleksandro Kurlianskio, Felikso Kamovo bei Arkadijaus Chaito parašytą scenarijų. O nerimauti tikrai buvo dėl ko – chuliganiškas, cigaretę dantyse įsikandęs Vilkas galėjo tapti grėsmingų kaltinimų nepedagogiškumu ar amoralumu priežastimi. Vis dėlto visuomenė, o visų didžiausiai nuostabai, ir partija tokio herojaus nepasmerkė. Maža to, vienas iš Vilko įvaizdžio kūrėjų už savo darbą gavo valstybinę premiją. Netrukus visoje šalyje, o vėliau ir pasaulyje išpopuliarėjęs animacinis filmukas sulaukė nemažai kritikos ir apkalbų. Sklido gandų, kad jo siužetas buvo nukopijuotas nuo 1940 metais pasirodžiusio Williamo Hannos ir Josepho Barberos filmuko „Tomas ir Džeris“. „Na, palauk!“ kūrėjai, žinoma, tokias kalbas neigė, tačiau pripažino, jog iš tiesų mokėsi iš kelių Walto Disney filmukų, kurie buvo atvežti į TSRS iš Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo.

Populiariai tapus homoseksualumo temai, kilo kitas skandalas. Filmo kūrėjai buvo apkaltinti meilės tarp tos pačios lyties atstovų skatinimu. Viskas dėl to, kad Vilkas retkarčiais Zuikiui įteikdavo gėlių... Nepaisant šių kaltinimų, filmukas neprarado savo gerbėjų, o prieš šešerius metus buvo išleistos 19 ir 20 jo serijos. Muziką joms parašė grupės „Mašina vremeni“ klavišininkas Andrejus Deržavinas. Įdomiausia tai, kad minėtose serijose Vilkas virto tvarkingesnis, mielesnis ir, užuot rūkęs, čiulpia ledinuką. Gal užklupus senatvei ir jam atėjo laikas tausoti plaučius, o gal šis pomėgis neįtiko jo žmonai? Tie, kurie nematė paskutiniosios serijos, turėtų būti nustebinti, ypač pankų kultūra susižavėjusio Zuikio sūnaus pasirodymui.

Visų laikų geriausias

Legendinis „Ežiukas rūke“... Šio filmuko pristatyti tikriausiai nereikia. Bent jau jo pavadinimą, ko gero, žino visi. Filmukas „Ežiukas rūke“ išties unikalus. Jo prasmė, regis, auga kartu su žiūrovo sąmoningumu. Pamenate, kai jį žiūrėjote būdami maži? Tikriausia, spalvų ir veiksmo stygius, siurrealistinė filmuko nuotaika atrodė nejauki, netgi bauginanti. Kai per „Labanakt, vaikučiai“ rodydavo šį filmuką, ne vienam vaikui vakaras, galima sakyti, būdavo sugadintas. Bet kaip pasikeičia filmuko vaizdas ir filosofija, kai jį pamatai suaugusio žmogaus akimis...

Animacinį filmuką „Ežiukas rūke“ „Sojuzmultfilm“ studijoje pagamino Jurijus Noršteinas 1975 m. 1976 m. šiam animaciniam filmui pirmą kartą suteiktas prizas Pasauliniame animacinių filmų festivalyje Biškeke bei Vaikų ir jaunimo filmų festivalyje Teherane. O 2003 m. „Ežiukas rūke“ pripažintas geriausiu visų laikų ir tautų animaciniu filmu pagal įvairių šalių 140 kino kritikų ir animatorių apklausą. Už šį kūrinį jo autorius J. Noršteinas 2004 m. Japonijoje buvo pagerbtas „Tekančios šalies“ ordinu. Beje, šis animacinis filmukas pastatytas pagal to paties pavadinimo Sergejaus Kozlovo  kūrinėlį. Už savo kūrybą S. Kozlovas 2009 m. apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija. Trumpai tariant, „Ežiukas rūke“ - tai dviejų išskirtinių talentų kūrinys. Sergejus Kozlovas jį sukūrė, Jurijus Noršteinas įkvėpė gyvybės...

Piniginė – stora ar skylėta

Šiandien pažvelgus į animacinių filmukų atnešamą pelną galima netekti žado, tačiau taip buvo ne visuomet. XX amžiaus pradžioje, dar tik įsikūrus pirmosioms animacijos studijoms, daug į animacines juostas investuoti bijota. Kas gi mokės už galimybę žiūrėti valandą ar net daugiau trunkančią pieštą istoriją? Pirmasis abejonių ledus sulaužė Waltas Disney. Tam, kad gautų filmukui „Snieguolė ir septyni nykštukai“ reikalingus 1,5 mln. JAV dolerių, jis užstatė savo namą. Trejus metus trukusiame darbe dalyvavo 750 dailininkų, o animatorių kūrybinė dvasia buvo palaikoma už kiekvieną gerą idėją mokant pagal specialų tarifą. Ne be reikalo sakoma, kad laimė aplanko drąsiausius – filmukas per metus uždirbo 8,5 mln. JAV dolerių ir visus dvylika mėnesių išliko žiūrimiausiu. Negana to, 1937 m. gruodžio 21 d. po premjeros jam stovėdami plojo Charlie Chaplinas, Marlene Dietrich, Judy Garland ir Johnas Barrymore’as. 1999 metais filmukui „Tarzanas“ ta pati kompanija „Walt Disney Pictures“ išleido daugiau nei 100 milijonų, o 2009 metais animacinei kino juostai „Kalėdų giesmė“ skyrė jau rekordinę 200 milijonų JAV dolerių sumą.