„Tai buvo bandymas reaguoti į naują tikrovę, kai niekas nežinojo, kaip reikėtų dirbti. Ir tai – ne mano vieno nuopelnas“, – mokytojas Arturas MARKEVIČ (26) visos garbės neprisiima, nors ėmėsi iniciatyvos parengti unikalius nuotolinio ugdymo pamokų rinkinius, kurie per karantiną padėtų pedagogams, dirbantiems su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.
Net įprastų klasių mokytojai per pavasario karantiną nelabai žinojo, kaip dirbti nuotoliniu būdu. Dar sudėtingiau tai buvo pedagogams, dirbantiems su specialiųjų poreikių vaikais. „Na, kaip paskatinti pradinuką, kuris turi protinę negalią, sėdėti prie kompiuterio? Kaip jį sudominti? Pavyzdžiui, vaikams su autizmo spektro sutrikimu bet koks minimalus pokytis kelia sumaištį. O čia mokykla apskritai dingo iš jų gyvenimo: kur mokytojas, kur visi draugai, kodėl nevažiuojame į mokyklą? – pasakoja. – Kol Švietimo ministerija stengėsi įvesti nuotolinį mokymą ir įprastos raidos vaikus aprūpinti kompiuteriais bei internetu, mes su kolegomis sukome galvas, kaip pritaikyti ugdymą specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Juk internete nėra reikiamų priemonių, mūsų mokiniai neturi pritaikytų vadovėlių, jiems nenusiųsi užduotėlės internetu ir nesėdėsi laukdamas atsakymo. Mums be galo svarbu neprarasti taip sunkiai mokytojo su mokiniu mezgamo ryšio.“ Pagrindiniu tikslu tapo kiek įmanoma labiau išnaudoti naują mokymosi aplinką, kurioje vaikas atsidūrė, – jo namus. Sukurtą metodiką jaunasis pedagogas aprašė žurnale „Lietaus vaikai“, kurį leidžia Lietuvos autizmo asociacija. Rudenį, paskelbus antrąjį karantiną, sako, buvo daug ramiau ir patogiau dirbti.
Beje, mamos pedagogės ragintas negalvoti apie mokytojo darbą, Arturas dabar nesigaili nepaklausęs. Po mokyklos studijavo visuomenės sveikatos programą, buvo išvykęs į Varšuvą mokytis bioetikos ir medicinos filosofijos, tačiau grįžęs apsisprendė būti mokytoju specialiojoje Vilniaus Šilo mokykloje. „Man atrodo, kuriame pasaulį, kuriame mums labai patogu, – bendraujame su tais, kurie mąsto kaip mes, elgiasi kaip mes, o kitokius stumiame į užribį, kad netrukdytų ir blogų emocijų neskleistų. Bet tai iš mūsų pačių atima gyvenimo džiaugsmą, – įsitikinęs jaunasis pedagogas. – Man mokytojo darbas yra savęs įprasminimas. Kartais būna labai sunku, nesiseka arba suabejoji, kad neverta tiek kankintis, bet nurimęs supranti, kad kai kam padedi atrasti pasaulį.“⦿