Jaunystėje Georges’as SIMENONAS (1903–1989) svajojo apie Nobelio premiją, subrendęs gėdijosi savo profesijos. Bet šie faktai nieko nekeičia: produktyvumu Simenono dar niekas nepralenkė, o jo komisarą Megrė žino visas pasaulis.
GREITUKAS. Kadaise buvo populiaru šmaikštauti, kad Simenonas pralobo kas mėnesį ką nors užmušdamas, o paskui ieškodamas galvažudžio. Tik anekdotas menkino rašytojo mastą. Jis vienu prisėdimu parašydavo aštuoniasdešimt puslapių, vadinasi, per mėnesį galėjo išleisti kelis romanus, nudaigoti tuziną herojų ir rasti daug nusikaltėlių. Kritikai tokių tempų nesuprato: o kur dvejonės, apmąstymai, kūrybinės kančios?
Tačiau Simenonas nepretendavo į menininkus. Jis buvo reklamos meistras. Galėjo meluoti, kad mylėjosi su dešimčia tūkstančių moterų, romantizuoti praeitį, demonstruoti savo drabužinę ir pypkių kolekciją. Vieną detektyvą sukūrė per septynias dienas... sėdėdamas „Mulen Ruže“ pastatytame stiklo akvariume. Visas Paryžius įsitikino, kad Simenonas klavišais kala kaip genys medį, negaišdamas laiko apmąstymams.