Nerija Paciukonienė: „Amerikoje esu tokia laiminga, kad net baisu sakyti...“ (papildyta lapkričio 24 d.)

Sėdime balkone, užvertusios galvas į visai nerudeniškai plieskiančią Kalifornijos saulę, ir ragaujame padavėjų paslaugiai suneštų kokteilių. Iš Nerijos apartamentų „InterContinental“ viešbutyje atsiveria kone visas Los Andželas – miestas, kurį ji dievina nuo pat pirmos apsilankymo minutės. Kita didžioji jos meilė – Majamis, tad dažną savaitgalį iš namų Nevadoje skrenda tai prie vieno, tai prie kito vandenyno. „Kartais pagalvoju, kad dabar jau galėčiau ir mirti, – pusiau rimtai svarsto Nerija. – Juk rojų žemėje aš jau pamačiau...“

Perskristi Atlanto ir pasižiūrėti, kaip per šešerius metus pasikeitė Lietuva, Nerijai dar nesinori: pamatyti gimtąjį Vilnių ir draugus būtų smagu, bet apkalbos ir pikti komentarai, pasipilantys kaskart, kai ją prisimena čionykštė žiniasklaida, nuo to atgraso. „Aš – tiesus žmogus. Niekada niekam nesu melavusi, drąsiai žiūriu į akis ir sakau savo nuomonę, – patikina. – Gal todėl taip myliu Ameriką: labiausiai žavi ne tai, kad čia nieko nėra neįmanomo, o tai, kad čia jautiesi visiškai laisvas. Niekas nesikiša į tavo reikalus, nediktuoja, kaip elgtis, netrykšta pykčiu ir nelinki blogo. Čia gali gyventi šypsodamasis, neskaičiuodamas pinigų ir nesibaimindamas dėl vaikų ateities. Man svarbiausia – kad čia gali būti toks, koks esi.“

Vis tiek manau, kad tau, kilusiai iš garsios šeimos, ir Lietuvoje nebūtų kuo skųstis. Juk ir gimtinėje gyvenai puikiai!

Matyt, aš toks žmogus – esu gimusi po laiminga žvaigžde. Mano amžinatilsį tėtis Romualdas Bieliauskas buvo kompozitorius, įkūrė legendinį „Nerijos“ ansamblį ir ilgai jam vadovavo. Mama daug metų dirbo Filharmonijoje bilietų ūkio vedėja. Muzika nuo vaikystės lydėjo kiekviename žingsnyje: aštuonerius metus mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje, ketverius – Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Įgijau kanklininkės specialybę, net ketinau dirbti „Lietuvos“ ansamblyje, bet staiga suvokiau, kad tai visai neįdomu. Tėtis dėl to gal ir nesididžiuotų, bet man pasirodė kur kas įdomiau dirbti televizijoje: „Vilsat“ kanale mudu su Ramūnu Bradūnu vedėme muzikinių naujienų laidą. Be to, garsūs žurnalai mane nuolat kviesdavo fotografuotis. Taip atsidūriau pramogų pasaulyje.

Ir pasijutai savo rogėse...

Ne iškart. Buvau geras vaikas iš geros šeimos – iki aštuoniolikos metų net nežinojau, kas yra vyras ir kokius žaidimus žaidžia suaugę žmonės. O tada sutikau Selą... Nenoriu daug apie jį kalbėti. Matau, jis nepasikeitė – koks buvo aštuoniolikos, toks ir liko. Per trumpą aistringą mūsų romaną buvo visko – galiu pasidžiaugti tik tuo, kad jis prieš mane nedrįso kelti rankos, bet emocijų tikrai netrūko. Aplinkiniai tikino, jog tai – tik iš meilės: galbūt jis iš tikrųjų mane mylėjo, bet apsaugok, Dieve, nuo tokios meilės... Nepykstu ant jo – tiesą sakant, aš jo nė neprisimenu. Dėkinga esu tik už tai, kad visiems laikams pasimokiau: jei žmogus tave įskaudina, įskaudink jį tris kartus labiau. Kai eilinį kartą labai susipykome, pasakiau, kad aš... išteku. Ir tuoj pat ištekėjau. Man buvo tik dvidešimt vieni.

Toli nepabėgai: tavo vyras – irgi iš muzikos pasaulio.

Ir apie jį daug nepasakosiu, nes jis to nepageidauja. Muzikos seniai nebėra, dabar jis visai kitas žmogus... Mes susituokę jau septyniolika metų, jis rūpinasi manimi ir vaikais. Kai gimė Kotryna, vis dar dirbau, bet kai atsirado mažasis Titas, nebenorėjau plėšytis – atsidaviau vien šeimai. Vyras vasaromis koncertuodavo Šventojoje, uždirbdavo tūkstančius. Dieną naktį būdavau su vaikais, nepraleidau nė vieno pirmojo dantuko ar žingsnelio. Apskritai aš visa savo esybe – šeimos žmogus: man svarbiausia – vaikų gerovė. Jeigu mano šeimos nariams yra gerai – tai ir man gerai, kad ir kaip jausčiausi. Galiu su viskuo susitaikyti.

Kaip tave, dviejų vaikų mamą, sugebėjo prisikviesti „Olialia“ prekės ženklo įkūrėjai?

Sykį Palangoje sutikau vaikystės draugę Aistę Stonytę. „Nerija, būk „Vakaro žinių“ mergaitė“, – pasiūlė ji. „Gal išprotėjai, – nustebau, – juk aš – sena ištekėjusi moteris, turiu du vaikus!“ Po gimdymo buvau neįtikėtinai liekna, turėjau ilgus juodus plaukus, veide nebuvo nė raukšlelės, bet man vis tiek atrodė, jog netinku modelio darbui. Juk Lietuvoje klesti jaunystės kultas: moteris, turinti vyrą ir vaikų, laikoma pensininke, normaliai gyvenama tik iki trisdešimties, o paskui viskas, taškas – užsirišk skarelę ir marš į sąvartyną... Bet vyras mane labai palaikė, nuolat kartojo: „Tu sutverta modelio darbui, tu labai graži, kur kas gražesnė už gerokai jaunesnes merginas.“ Ir nebesipriešinau – „Vakaro žinių“ mergaite tapau 2004-aisiais. Buvau pagrindinis „Olialia“ modelis, auksinė mergaitė, mane kviesdavo visur. Fotografuotis man patiko, nepatyriau jokių konfliktų, su niekuo nesipykau. Su merginomis keisdavomės batais, skolindavome viena kitai drabužius, jos atvažiuodavo pas mane į namus valgyti kotletų... Buvome kaip kumštis. Gatvėse kabėjo plakatai su didžiuliu mano atvaizdu, šypsojausi iš „Olialia“ picerijų ženklo, nusifilmavau grupės „Kastaneda“ vaizdo klipe „Viskas, ko reikia“. Aš – labai drąsus žmogus, turiu savo nuomonę, todėl mane visuomet stumdavo į priekį. Reikia į „Dviračio žinias“? Pirmyn! Reikia už ką nors pakovoti televizijos laidoje? Žinoma, jokių problemų! Pamenu, pokalbių šou kažkokia politikė mane rėmė prie sienos: „Kas jūs būsite po penkerių metų? Sena moteris?“ Ir vėl – sena... Lietuvoje paniškai bijoma senatvės, o Amerikoje devyniasdešimtmetės senutės užsideda dujų kaukes ir vairuoja automobilius greitkeliuose. Čia nėra žodžio „sena“, bet yra pagarba. Ir žmonės čia gyvena ne iki trisdešimties, o visą gyvenimą...

Nebuvo gaila nutraukti įsibėgėjusios modelio karjeros vien dėl Amerikos?

Dirbau tik todėl, kad man patiko save realizuoti po motinystės. Tai buvo neblogai mokamas malonumas, bet ne gyvenimo tikslas – visada žinojau, jog vieną dieną išskrisiu į Ameriką. Po tėčio mirties mama ištekėjo už Amerikos lietuvio – ji ten gyvena jau dvidešimt metų. Palaidojo ir antrąjį vyrą, dabar turi draugą, dirba „Swarovski“ parduotuvės vedėja Rino mieste Nevadoje. Ji yra susikūrusi puikias gyvenimo sąlygas, atostogauti skraido į Meksiką ir Havajus, jaučiasi puikiai. Mama visuomet sakydavo: „Tikrai nebūsiu lietuvė senutė, kuri užsiriša skepetaitę ir bijo išeiti iš virtuvės...“ Suprantama, ir man ji linkėjo to paties. Ir neklydo: Amerika iš tiesų yra mano šalis.

Gavę mamos iškvietimą, emigruoti susiruošėme visa šeima – net savo mylimą čihuahua šuniuką, vyro dovanotą dešimtųjų vestuvių metinių proga, pasiėmiau drauge. Pardaviau keturių kambarių butą Vilniuje, be to, turėjau nemažai susitaupiusi iš modelio honorarų – to užteko, kad gerai įsikurtume. Iš pradžių namą nuomojomės, paskui nusipirkome. Nesvarsčiau, kuriame mieste gyvensime: maniau, visa Amerika vienoda... Atvykusi pas mamą į Riną, truputį nusivyliau: miestelis man pasirodė tarsi koks Balbieriškis. Tačiau greta yra nuostabaus grožio Tahou ežeras, be to, Rine, kaip ir Las Vegase, labai daug kazino. Ne itin gerai mokėdama anglų kalbą ir neturėdama jokio supratimo apie gėrimus, vos per keturiasdešimt minučių gavau darbą garsios Carano šeimos kazino „Eldorado“ – Rino mieste jis pats didžiausias ir prabangiausias. Juvelyrinių dirbinių salonas, kuriame dirba mama, įsikūręs tame pačiame kazino, taigi mes matomės kasdien.

Ką tau priklauso atlikti pagal pareigas?

Esu padavėja – nešioju klientams gėrimus ir maloniai su jais bendrauju. „Sveiki, kaip malonu jus matyti, iš kur atvykote?“ – paprastai tiek ir užtenka, nes jie būna susikaupę lošti. Nepervargstu: dirbu tik tris vakarus per savaitę nuo aštuntos iki pirmos valandos nakties. Atlyginimas – trisdešimt dolerių per valandą, su arbatpinigiais per vakarą susidaro du trys šimtai dolerių. Žinoma, visos merginos ten yra rinktinės. Be to, dirbu privačiuose lošėjų vakarėliuose, ten susirenka išprotėję žmonės, kuriems gyvenimo prasmė – tik kortos. Jie nuolat žarstosi šimto dolerių banknotais, o jeigu dar ima sektis... Todėl neskubu išvažiuoti iš Rino, nes mano darbas – puikus. Grafikas gana laisvas, savininkai yra mano draugai, klientai mane myli. Priklausau ir modelių agentūrai: mane dažnai kviečia fotografuotis, bet renkuosi tik patraukliausius pasiūlymus. Nusifotografuoju katalogams, esu „Bacardi“ mergina... Uždirbu tiek, kad galiu sau ir savo vaikams leisti viską. Nesėdžiu namuose kaip lėlė Barbė, atkišusi nulakuotus nagučius. Iš gandų, neva esu barakuda, kurią kažkas išlaiko, tik juokiuosi: aš pati galėčiau nemažai žmonių išlaikyti... Todėl daug keliauju, mėgaujuosi paplūdimiais ir gerais klubais, nuolat lankausi pas draugus Los Andžele ir Majamyje, turiu keletą automobilių. Naujausias – didžiulis „Pontiac“ kabrioletas.

O drabužiams, bateliams ir panašiems moteriškiems daikteliams tikriausiai reikia atskiro kambario?

Žinoma, reikia (juokiasi). Bet nesu nei pinigų, nei prekių ženklų vergė. Galiu nusipirkti garsaus dizainerio drabužį ir čia pat nutverti nebrangius, bet dieviškai gražius batelius. Neprisirišu prie daiktų: vos pabosta, tuoj išdaliju draugėms. Kartais į mano spintą įsisuka ir septyniolikmetė dukra, nors šiaip mūsų stilius – labai skirtingas. Kotrynai nerūpi grožio pramonė, ji nemėgsta fotografuotis – užtat gražiai piešia ir ketina tapti psichologe. O dvylikametis Titas dalyvauja matematikos olimpiadose, laimi pirmąsias vietas debatų klubuose ir yra pasiryžęs tapti chirurgu. Jis labai protingas – nesuprantu, į ką atsigimė (juokiasi). Laisvalaikiu sūnus mokosi groti smuiku, o kai pasiteirauju, kaip spėja, paaiškina: „Mamyte, kai aš susirasiu mergaitę, norėsiu pagroti jai smuiku, kad ji manęs nelaikytų sausu matematiku...“ Esu šimtaprocentinė mama: jeigu mano vaikas serga, atsiprašau iš darbo ir visą naktį nemiegu – ir visiškai nesvarbu, kiek jam metų... Dukra kartais net suirzta: „Mam, gyvenk savo gyvenimą!“ Labai myliu vaikus, ir ne tik savus. Esu pasiryžusi užauginti ir anūkus, o kai nebedirbsiu kazino, baigsiu medicinos seserų kursus ir slaugysiu vėžiu sergančius vaikus. Patikėk, tai – ne šiaip skambus pažadas... Bet kol kas noriu pagyventi sau.

Drąsiai galima sakyti, jog tu gyveni iš savo grožio. Jautiesi dėkinga gamtai?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad savęs neprižiūriu. Naudoju labai gerą kosmetiką, rytais bėgioju, mažai valgau. Nevartoju greito maisto, nesu nė ragavusi „McDonald’s“ mėsainio. Visą gyvenimą gaminau namie: pas drauges važiuoju su kepsniais ir virtinukais, bent kartą per savaitę ruošiu tradicinį lietuvišką patiekalą – kugelį, cepelinus ar balandėlius. Aš ir paskutinę savo gyvenimo dieną tikriausiai dar suspėsiu ką nors išvirti (juokiasi). Bet pati valgau labai mažai. Senatvės baimės Amerikoje nėra, bet grožio kultas, neneigsiu, egzistuoja: jei atrodai gerai, tau čia visos durys atviros. Tačiau iš Lietuvos atsklindantys komentarai, kad aš dėl grožio be paliovos darausi plastines operacijas, man kelia juoką. „Silikoninė...“ – cha cha... Nesiginčiju, mano krūtinė daili, ypač žinant, kad išmaitinau du vaikus. Tačiau ji – nedidukė, o pasiekti įspūdį man padeda gerai pasirinktos liemenėlės. Žinau, kad Lietuvoje dar nėra „Victoria’s Secret“ parduotuvių: kartais man dėl to labai gaila Lietuvos moterų (šypsosi)...

Bet piktus skeptikus, tauškiančius apie plastines operacijas, įmanoma suprasti: išvydęs tave su septyniolikmete dukterimi dar ne iškart pasakytum, kuri mama, kuri – dukra...

Aš išties jaučiuosi jauna, mano drabužių stilius irgi labai jaunatviškas. Tačiau galiu prisiekti – iki šiol nesu dariusis nė vienos plastinės operacijos. Lietuviams neretai užkliūva mano lūpos: nurimkite, mielieji, tai tik ilgalaikis makiažas ir kokybiškas lūpų blizgis!.. Sakote, plaukai priauginti? O argi nesate girdėję apie prisegamas sruogas?.. Bet neketinu teisintis. Viena galiu pasakyti tvirtai: jei kada panorėsiu plastinės operacijos – nedvejosiu nė minutės ir tikrai neklausiu, ką aplinkiniai apie tai mano. Tai bus tik mano pačios reikalas.

Vadinasi, apkalbos vis dėlto skaudina...

Ne skaudina – aš tiesiog jų nesuprantu. Kodėl buvusi „Olialia“ mergaitė, su kuria draugiškai perėjome ugnį ir vandenį, dabar televizijos laidoje aiškina, kad mano vietoje „nesifotografuotų su bičiuliais vyrais“?.. Koks apskritai jų reikalas, kaip aš elgiuosi ir gyvenu? Aš esu laiminga – tokia laiminga, kad man net baisu tai sakyti.

Taip, per septyniolika santuokos metų žmonės patiria daug, ir aš nesu išimtis: taip nebūna, kad visą laiką būtų gerai. Nesu angelas, ir mano vyras toks nėra. Apskritai aš – ne už vyrus, o už moteris. Juk tai mes gimdome, gydome, rūpinamės, leidžiame pasauliui suktis, o ką vyrai? Tik keičia vieną į kitą... Niekada nemylėčiau vyro labiau, nei jis myli mane – tai būtų prieš Dievą. Apie išblėstančius jausmus galėčiau kalbėti daug... Bet mane dažniausiai valdo protas. Ir dėl to, kaip sako mano draugės, mudu su vyru tikriausiai būsime iki gyvenimo galo ir numirsime drauge, kad ir kas nutiktų. O bičiulių aš turėjau ir turėsiu – nėra ko gėdytis. Jei nepatinka feisbuke mano nuotraukos, kuriose aš su jais, – Viešpatie, argi jūsų prašau jas žiūrėti? Amerikoje vaikams nuo darželio skiepijama, kad kiekvieno žmogaus elgesys yra tik jo paties reikalas. Manau, tulžingiems tautiečiams vertėtų įsiklausyti. Nė vienas žmogus, jei nepadarė nusikaltimo ir niekam nepakenkė, neturėtų būti teisiamas.