Neringa Čereškevičienė: ar televizija talentingiems vaikams padeda siekti svajonių?

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1966 06 25.

GIMTASIS MIESTAS. Kaunas.

ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.

GERIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vestuvės, nes po jų prasidėjo visi kiti geri įvykiai.

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Pradinės mokyklos „Upė“ įsteigimas.

SKAITOMIAUSIA LITERATŪRA. Šiuo metu skaitau filosofinę, taip pat – profesinio ugdymo knygas.

RYTO RITUALAS. Ryte, žiūrėdama pro langą į nuostabią senamiesčio panoramą, ramiai geriu kavą.  

MĖGSTAMIAUSIA MUZIKA. Mano širdis plati ir joje užtenka vietos įvairiai muzikai.

BEPROTIŠKIAUSIAS POELGIS. Tikiu, kad toks manęs dar laukia.

LAISVALAIKIO POMĖGIS. Labai myliu gėles, rūpinimasis jomis man – tikra meditacija. Kita mano didelė aistra – kelionės.

Kokiu ritmu per karantiną tekėjo jūsų gyvenimas?

Laikas, kai dėl siaučiančio viruso buvome priversti užsidaryti namuose, ypatingas visam pasauliui. Manyje įvyko kažkoks lūžis, bet gerąja prasme. Sustojęs laikas atnešė visišką ramybę. Žinoma, suprantu, kas vyksta aplinkui. Bet gyvenimiška patirtis, taip pat ne vienerius metus trunkantis darbas su savimi man leidžia būti ramiai ir nebijoti. Man tai – išsigryninimo laikas, tik, žinoma, viskas šiek tiek sunkiau. Laikotarpis – nelengvas, tačiau jis duotas tam, kad kažką suprastume. Dabar jaučiamas ypatingas bendrystės jausmas, kai galvoji, kuo gali padėti kitam. Jei pabendravęs su kitu žmogumi pakeli jam nuotaiką, jau yra daug. Baimė – didžiulis mūsų visų priešas.

Kokią svarbiausią žinutę norite perduoti tiems, kurie sunkiai psichologiškai išgyvena koronaviruso suirutę?

Noriu pasakyti, kad akistata su savimi vis tiek ateis kiekvienam. Vieniems dabar, kitiems vėliau. Nuo savęs niekur nepabėgsime. Reikia susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir nesiversti per galvą, bandant pakeisti tai, ko neįmanoma. O ką galime daryti, darome. 

Dabar pats metas susidėlioti prioritetus, išsigryninti norus, pagalvoti, ką galime pakeisti savyje. Išnaudokime šį etapą tinkamai. O tiems, kurie skundžiasi, kad yra suvaržyti, siūlyčiau plėsti šviesos lauką savyje. Kai užsipildome iš vidaus, taip stipriai nevaržo ir išoriniai dalykai.

Pakalbėkime apie televiziją. Kai paskutinįkart bendravome, sakėte, kad tai jau praeitas etapas.

Į TV projektą „Lietuvos talentai. Supervaikai“, kuriame esu komisijos narė, žiūriu kaip į nuotykį, šventę. Panašų darbą juk dirbu kasdien mokykloje. Taigi jaučiu, kad galiu padėti mažiesiems žmogeliukams, taip pat prodiuserių kompanijai. Kai pažiūrėjau pirmąją laidą, man pasirodė, kad visai neblogai sekėsi (šypsosi). O TV prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas turi puikią iškalbos dovaną, tad jam ir pavyko mane įkalbėti (šypsosi). Tiesa, teigiamai atsakiau ne iš karto. Pasikalbėjau su šeimos nariais, draugais, o ir vidinis balsas sakė, kad turiu dalyvauti.

Kaip manote, kiek tokie talentų projektai padeda eiti svajonių link?

Į televiziją vaikus atveda tėvai, būrelių vadovai, tad jie labiausiai galėtų atsakyti. Faktas, kad TV projektai leidžia greičiau išgarsėti. Einant šiuo keliu aktuali tampa ir žvaigždžių liga. Taip pat – kiek mažametis pasiruošęs scenai. Mano atsakymas daugialypis: iš vienos pusės, tikrus talentus gal ir reikėtų pasaugoti, kad jie labiau subręstų, suvoktų, kad svarbiausia gyvenime yra ne pergalės ir pralaimėjimai, bet iš kitos pusės – jei vaikas turi daug drąsos, labai savimi pasitiki, tegul eina ir rodo, ką galįs. O talentingų vaikų tikrai yra!

Kas jus labiausiai džiugina šiame darbe?

Labiausiai džiaugiuosi, kai pamatau charizmatišką asmenybę, apčiuopiu tą gerąjį velniūkštį, tūnantį vaiko viduje. Jaustis užtikrintai, drąsiai ir per kelias minutes parodyti tai, ką moki geriausiai, žinoma, – nelengva misija. Ne kiekvienas tai gali. O dar smagiau pamatyti puikiai paruoštą kolektyvą, kurį gali vertinti kaip vienį. Gerąją jo energiją pagaunu iškart – jau pasirodymo pradžioje. Sunkiausia, žinoma, kai tenka pasakyti „Ne“. Stengiamės tai padaryti gražiai, su palinkėjimu, o ne kritikuodami.

Esate įkūrusi „Tele bim-bam“ darželį, estetinio lavinimo mokyklėlę ir pradinę mokyklą „Upė“. Ar pati daug laiko jose praleidžiate?

Darželyje, sėkmingai veikiančiame jau dešimtmetį, puikiai sukasi mūsų darbuotojos. Drauge aptariame veiklos kryptis, planus. Man svarbu, kad visi į darbą ateitų su gera nuotaika. O mokykloje daugiau bendrauju su vaikais, nes vedu ir pamokas. Mūsų švietimo ir ugdymo įstaigai „Upė“, skaičiuojančiai trečius veiklos metus, dar tik vystymosi etapas, tad ir darbo ten turime daugiau.

Privačių, alternatyvių švietimo ir ugdymo įstaigų vis daugėja. Ar dėl to tenka labiau pasitempti?

Savo vertybes mes turime, tačiau kasdien vis jas pasitikriname, perkainojame. Jeigu vertybė negyva, neperduodama, nieko ji verta. O ar sunkiau dirbti daugėjant konkurentų, nežinau. Na, visada jų buvo. Nesakau, kad nesidomiu, ką daro kiti, tačiau įtampos tikrai nejaučiu. O kai jos nėra galvoje, tikiu, kad streso nejaučia ir su manimi dirbantys žmonės. Tiesiog sąžiningai atliekame savo darbą. Ir kasdien konkuruojame tik su savimi – šiandien turime būti geresni nei vakar.

Kaip manote, kokia Lietuvos švietimo ateitis?

Drįstu manyti, kad ateitis priklauso mažoms ugdymo įstaigoms, o pagrindinis ir svarbiausias žmogus mokykloje – mokytojas. Jis turėtų būti didelis autoritetas, suburiantis ir užburiantis vaikus. Tada ir mokymosi rezultatai būtų geresni. Nedidelės mokyklos, mažas vaikų skaičius – tokią matyčiau progresyvią ateities mokyklą. Sveikinu visus, kuriančius tokias.

O kokio ugdymo reikia šiuolaikiniams vaikams?

Šiuolaikinis jaunimas – toks pat nuostabus, kokie ir mes buvome jauni. Mūsų protai, širdys negali taip greitai pasikeisti. Žmogaus vystymosi procesas – ilgas. Pastebiu, kad šiuolaikiniai tėvai beprotiškai skuba ir į sparčiai besisukančią karuselę įtraukia vaikus. Bet gamtoje tokio didelio greičio nėra, todėl išlošia visi, gebantys pristabdyti tempą, turintys galimybę mokytis arčiau gamtos, gyventi jos tempu.

Ugdymo procese labai svarbu mokytojui užmegzti asmeninį kontaktą su vaiku. Kai ateinu į pamoką, tiksliai nežinau, kaip kas vyks. Taip, turima patirtis, profesionalumo lygis padeda valdyti situacijas, bet, kokios jos bus, negaliu numatyti. Tam tikra prasme į darbą ateinu kaip mokinys.

Geras pedagogas, manyčiau, tas, kuris mato, girdi ir atvira širdimi priima kiekvieną mokinį, padeda jam daryti svarbius sprendimus, susivokti.

Gyvenime esate nemažai mačiusi ir patyrusi, ar dar kas jus stebina?

Per blokadą dirbome Žvėryno rajono pieninėje ir dieną filmuodavome, o naktį montuodavome laidas, taigi šiandien, žinoma, daug kas iš profesinės pusės jau nebestebina. Dabar daugiau dalykų mane džiugina. Vienas tokių – pastebėjimas, kad lietuviai tampa vieningesni, geranoriškesni. Jau ir mes užaugome, suprantame, kad jei vienas kitam padėsime neskaičiuodami naudos, visiems bus geriau.

Kokią didžiausią ar skaudžiausią gyvenimo pamoką esate gavusi?

Per krizę prieš gerą dešimtmetį išmokau labai vertingo dalyko – nebūti vartotoja, neiti į parduotuvę, kai nėra būtina. Sunkiu mūsų šeimai laiku išmokau protingai taupyti. Įpratau taip gyventi ir išbridus iš krizės. Nebevergauju daiktams, moku būti labai taupi ir dėl to kuo puikiausiai jaustis. Dabar galiu sau leisti kur kas daugiau, bet daugelio dalykų man tiesiog nebereikia. Geriau jau pataupysiu kelionei, investuosiu pinigus į naują projektą ar paaukosiu labdarai. Vis dar manau, kad geri darbai daromi tyliai.

Žmogus yra gimęs svajoti, siekti trokštamų dalykų. Apie ką jūs svajojate?

Norėčiau maksimaliai ilgai gyventi kokybišką gyvenimą. Visgi daugelis mano svajonių jau tampa nebe asmeninės. Vasarą susilauksime pirmojo anūkėlio. Labai visa šeima to laukiame. Būti močiute – naujas ir visiškai kitoks etapas. Taip pat norėčiau dar pakeliauti, pamatyti kuo daugiau mūsų Žemės. Labai mėgstu gamtines keliones, patinka vaikštinėti ir po mažus miestelius, kaimelius, kur visiškai nurimstu. Taip pat norėčiau, kad kuo daugiau visi šeimos nariai būtume ne ten, kur reikia, o ten, kur tikrai norime būti. Žodis „noriu“ kuo dažniau turėtų atsidurti mūsų visų žodyne. Tik labai svarbu, kad mūsų norai niekam netrukdytų.