Neringa ir Povilas Čukinai: „Su ilgais išsiskyrimo mėnesiais susitaikėme“

Atrodė, buvo eilinis antradienis Neringos gyvenime: pirmiausia sūnų Dominyką (7) ir dukrą Dariją (6) suruošė į mokyklą, o pati išskubėjo į grožio studiją, kur dirba vizažiste. Telefonu dar bandė susisiekti su Teherano „Chemidor“ krepšinio komandoje žaidžiančiu Povilu, tačiau kai pasikalbėti nepavyko, numojo ranka: „Kaip visada...“ Neringa net nenumanė, kad vyras šeimai ruošia staigmeną ir po keturių mėnesių išsiskyrimo – jau pakeliui į Lietuvą: „Būtumėte matę mano veidą, kai už stiklinių grožio studijos durų išvydau stovintį JĮ... Širdis vos neiššoko iš krūtinės!“

Dažnai namiškius pradžiugini tokiais siurprizais?

Povilas: Tiesą pasakius, pirmą kartą. Rizikavau, nes niekam iš artimųjų neprasitariau, kad skrendu namo. Neringa skambina, o aš negaliu atsiliepti, nes iš Teherano jau atskridau į Stambulo oro uostą ir laukiu lėktuvo į Vilnių. O jeigu ims ir supras, kur iš tiesų esu? Atmečiau žmonos skambutį ir parašiau žinutę, kad skubu į treniruotę. Iranas – musulmoniškas kraštas ir katalikų Kalėdos čia nešvenčiamos, todėl treniravausi kaip įprastai ir per šias žiemos šventes nesimatėme. Užtat vos tik miršta koks vietos politikos veikėjas ar dvasininkas, skelbiamas trijų dienų valstybinis gedulas, uždaromos visos įstaigos, nutraukiamos varžybos – atsiranda proga bent trumpam parvykti namo.

Neringa: Tądien ryte su Povilu bandžiau susisiekti ne kartą: „Kelk ragelį, kelk ragelį...“ Tyla! Ir vėl, galvoju, kažkas su tuo interneto ryšiu Irane negerai – nieko naujo. Dienai įpusėjus, gražinu klientę ir tik žiūriu – kažkas itin aukštas mojuoja man ranka. Visa persimainiau, akys išsipūtė, klientė nesuprato, kas vyksta, tik suvokė, kad kažkas labai gero (juokiasi). Šokas, visiškai nesitikėjau priešais išvysti Povilą! Vaikai mokykloje pamatę tėtį vos neišprotėjo iš laimės – reikėjo matyti jų reakciją: sūnus į glėbį atskriejo lyg Betmenas, o dukrytei tėtis apskritai yra visas pasaulis.

Povilai, žaidėte Vilniaus „Lietuvos ryto“, Kauno „Žalgirio“ komandose, Vokietijos, Italijos, Ukrainos, Šveicarijos krepšinio ekipose. Kaip prieš trejus metus atsidūrėte Irane?

Povilas: Tada kaip tik nepriklausiau jokiai komandai, o Vusterio universitete, kur mokausi krepšinio trenerio studijų magistrantūroje, vieno pažįstamo bičiulis buvo krepšinio treneris iš Irano: „Pabandyk, gal tiks sąlygos?“ Europoje gerų darbo pasiūlymų negavau, o Irane sulaukiau gana pelningo. Iš tikrųjų nenumaniau, kur skrendu, pirmas mano klausimas buvo: „Ar ten saugu?“ Dabar jau ir aš galiu pasakyti, kad taip, Irane saugu, karinių konfliktų nevyksta, saugumas kol kas dirba labai užtikrintai. Juk aplink tokios valstybės kaip Afganistanas, Pakistanas, Irakas – šalies sienos labai saugomos. Irane daug gamtos išteklių, tačiau prabangos nematyti, o kasdienis gyvenimas labai neįprastas vakariečiams.

Iš pradžių žaidžiau antrame pagal dydį Mašhado mieste, vėliau persikėliau į sostinę Teheraną.

Neringa: Irane lankiausi tik kartą. Povilas tada dar žaidė Mašhade ir jo komanda kaip tik skrido rungtyniauti į kitą – Tebrizo miestą. Kartu skridau ir aš. Tik viena bėdelė – šiame mieste moterims draudžiama žiūrėti varžybas arenoje. Su arenos direktoriumi šiaip ne taip susitarėme, kad įleistų: pasodino į sekretoriatą vos ne pačioje palubėje, apdengė skaromis – hidžabais ir išjungė šviesą – visa tai dėl to, kad nepamatytų policija. Viešėdama Irane nekeldavau kojos iš namų neužsidengusi plaukų hidžabu, o jeigu kas būtų pamatęs vienplaukę, iš karto būtų pasakęs pastabą. Vietos moterims ir turistėms galioja tos pačios taisyklės.

Povilas: Ne visuose miestuose moterims draudžiama krepšinio varžybas žiūrėti arenoje. Teherane laisviau, ypač jaunimas protestuoja prieš valdžios – prezidento ir dvasinių lyderių – taisykles. Legaliai tik su žmona gali eiti vakarieniauti į restoraną, neduok Dieve, šiaip su kokia mergina...

Dėl pavydo problemų ir pykčių šeimose kyla tada, kai vyras ir žmona nesikalba. Tačiau kai viską išsiaiškini, klausimų nebelieka.

Tai saugi šalis, kad būtų galima išleisti vyrą vieną...

Neringa: Todėl ir esu rami (juokiasi)!

Povilas: Norėdamas Irane visko gausi (nusišypso). Naktinių klubų nerasi, bet man jų ir nereikia. Žinojau, ko ten važiuoju, – tikrai ne linksmintis. Alkoholis visoje šalyje draudžiamas, tačiau nesunkiai galima susiveikti nelegaliai. Tik kam rizikuoti geru įvaizdžiu? Kalbos ten pasklinda labai greitai, ypač apie užsieniečius.

Naujienų portalai pilni Neringos nuotraukų iš naktinių klubų, restoranų ir barų atidarymų, įžymybių vakarėlių, kuriose ji ne visada pozuoja viena: pašonėje vis įsitaiso koks vyriškis. Nepavydu?

Povilas: Iš pradžių buvo nelengva, paskui apsipratau. Buvo visko, ne kartą apie tai rimtai kalbėjomės, bet suvokiau, kad jie – tik draugai ar pažįstami, ir tokiame pasaulyje, kuriame dabar yra Neringa, taip pozuoti įprasta.

Neringa: Dėl pavydo problemų ir pykčių šeimose kyla tada, kai vyras ir žmona nesikalba. Tačiau kai viską išsiaiškini, klausimų nebelieka. Juk aš sukuosi grožio ir pramogų versle, kuriame yra ne tik moterų.

Povilai, kokia būna jūsų diena, kai nesitreniruojate ir nerungtyniaujate?

Povilas: Kavinėje užsisakau kapučino, desertą ir skaitau knygas. Visada mėgau skaityti: psichologines, fantastines knygas, taip pat – apie sveiką gyvenseną, romanus. Daug jų svetur neprisiveši, todėl dažniausiai skaitau elektronines. Taip ir praleidžiu laisvas nuo krepšinio valandas, bet geriau jų būtų kuo mažiau. Yra kino teatrų, juose rodo vien iranietiškus ir indiškus filmus. Indiški filmai verčiami į anglų kalbą, bet manęs jie visai nedomina. Yra baseinas, vienas kitas geresnis prekybos centras, turgus, pagrindinė gatvė... Nuobodu Irane. Feisbuką blokuoja, todėl ne iš karto pavyksta prisijungti, reikia mokėti draudimus apeiti, kaip ir norint paskaityti lietuviškus naujienų portalus.

Namuose negaminu, einu valgyti į restoranus: šakutę duoda, o peilio – ne. Viską tenka kabinti šaukštu ir šakute. Dažniausiai renkuosi patiekalus iš vištienos, nes kiaulienos nerasi. Vietiniai mėgsta pavalgyti, maisto gaminimas ir televizoriaus žiūrėjimas čia – bene vienintelės pramogos.

Atvykęs į Iraną atradau jogą ir meditaciją. Ant galvos nestoviu, bet užsiimtu rimtai. Buvusios komandos treneris serbas – kvalifikuotas jogos mokytojas, mane jis ir įtraukė. Joga puikiai atpalaiduoja, aktualus ir minčių kontroliavimas: juk daugumai būna, kad, rodos, sėdi čia, o mintyse – kur nors kitur. Išsiblaškymas trukdo siekti tikslų. Esu ramaus būdo, bet emocijos kaupiasi ir vieną dieną burbulas sprogsta.

Neringa: Povilas ir mane bandė užkrėsti joga. Namuose vienai prisiversti atlikti pratimus sunku, jau nekalbu apie rytus: patiktų ilgiau pamiegoti, jeigu nereikėtų vaikų vežti į mokyklą, tai koks dar fengšui (nusijuokia)?!

Gatvėje vietiniai turbūt spokso, kai pro juos praeina šviesaus gymio 210 centimetrų ūgio centro puolėjas?

Povilas: Prie dėmesio esu pripratęs, nes mano ūgis bet kurioje šalyje žmones priverčia atsisukti. Irane labai išsiskiriu išvaizda, pastebiu, kaip praeiviai žiūri išpūtę akis, nusijuokia... Kartais net prieina pasikalbėti, nes pokalbiai anglų kalba jiems – dar viena atrakcija.

Irane stebėti krepšinio varžybų susirenka pilnos salės?

Povilas: Kai kuriuose miestuose salės būna pilnos – du tūkstančiai žmonių, bet šiaip krepšinis čia nepopuliarus: vietiniai labiau domisi futbolu, tinkliniu, imtynėmis. Irane krepšinio lygis nėra prastas: šios šalies rinktinė Azijos krepšinio čempionate kol kas yra lyderė. Čia daug fizinio kontakto, žaidimas intensyvus, bet žaidėjams aikštėje trūksta mąstymo. Sprendimų priėmimas – sekundžių reikalas, tačiau krepšininkai neturi pradmenų, nėra gerų trenerių. Anksčiau pats per varžybas aiškindavau, kaip ką daryti, bet pavargau: supratau, kad tai – betikslis energijos švaistymas. Norės – patys paklaus. Sudėtinga su iraniečiais...

Komandoje žaidžia ir dar vienas legionierius – amerikietis. Pabendraujame, tačiau ir kiti komandos žaidėjai kalba angliškai. Treniruotės, kaip ir Europoje, vyksta du kartus per dieną, paskui būna varžybos ir išvykos po kitus miestus. Spūstyse važiuojant nuo namų iki salės neretai tenka praleisti gerą valandą, o jeigu jų išvengiu, apsisuku per dvidešimt minučių. Gerai, kad čia krepšinio sezonas trumpesnis negu Europoje: prasidėjo lapkritį, o baigsis kovą. Pernai apskritai buvau tik tris mėnesius. Galima išgyventi...

Iranas – ne ta vieta, kur europiečių šeimai gerai gyventi. Vaikai norėtų veiklos: kino, žaidimų kambarių, bet nieko panašaus negautų. Nėra ir tarptautinių mokyklų.

Iš karto buvote nutarę, kad Povilas į Iraną skris be šeimos?

Neringa: Kartu esame keturiolika metų. Skraidžiau pas Povilą, kai studijavau, apsigyvenau drauge, kai susituokėme, tikrai daug gražaus nerūpestingo laiko praleidome keliaudami po šalis, kuriose jis žaidė. Iranas – ne ta vieta, kur europiečių šeimai gerai gyventi. Vaikai norėtų veiklos: kino, žaidimų kambarių, bet nieko panašaus negautų. Nėra ir tarptautinių mokyklų.

Povilas: Manęs kartais paklausia, kodėl neatsivežu šeimos. O ką ji ten veiktų? Nors vizažistės Irane gerai uždirba ir darbo turi užtektinai: vietinės moterys dažosi – oho, kaip ryškiai (juokiasi)!

Neringa, nenorėjote būti tik žmona ir mama?

Neringa: Per tuos metus, kai laukiausi ir auginau vaikus, buvo tiek daug naminio gyvenimo, kad, be pampersų keitimo ir valgio ruošimo, mažai ką mačiau, o vienintelė pramoga tebuvo sporto klubas. Vaikai gimė vienas po kito: kai Dominykui buvo aštuoni mėnesiai, pradėjau lauktis Darijos. Nesiskundžiu, Povilas labai geras tėtis ir būdamas šalia vaikais rūpinosi, kaip tik galėjo. Pasisekė, kad vaikų susilaukiau, kai Povilas žaidė Lietuvoje, o paskui su mažiukais išvykome į Vokietiją, ten jie pradėjo lankyti darželį ir nebesuprasi kokia kalba šnekėti. Norėjosi socialinio stabilumo, prasidėjo blaškymasis, ėmėme kalbėtis, kad reikia grįžti į Lietuvą. Mano poreikiai irgi buvo svarbūs. Galima gyventi ir tiesiog krepšininko žmonos gyvenimą, bet aš pradėjau jausti, kad prarandu save, darausi neįdomi, norėjau ką nors veikti. Žinojau, kad pagal specialybę – esu baigusi tarptautinį verslą – nedirbsiu, todėl dar būdama Vokietijoje susiradau vizažo kursus Vilniuje ir vos grįžusi pradėjau lankyti. Povilas domėjosi, kaip man sekasi, pabūdavo su vaikais, o kai jam atėjo metas išvykti žaisti į Šveicariją, likau Vilniuje: įsidarbinau grožio salone, vaikai pradėjo lankyti darželį, bet vos radę laisvo laiko skrisdavome pas tėtį.

Kaip vaikams paaiškinate, kodėl tėčio nėra namuose?

Neringa: Dominykas ir Darija jau dideli, todėl dabar jiems daug paprasčiau suvokti, kas vyksta aplinkui. Anksčiau su ašaromis akyse klausdavo, kada tėtis grįš namo, bet prie tokio gyvenimo priprato ir jie.

Povilas: Su šeima bendrauju internetu, tik ryšys Irane labai atsilieka: būna, vaikai dešimt kartų ko nors paklausia, o aš vos kartą spėju atsakyti: „Tėti, tėti, ko tu nekalbi?“ Dukra su sūnumi prie kompiuterio ramiai nenusėdi, pažiūri į mane ekrane, pasisveikina ir nubėga. O dar kai ryšio trukdžiai tokie... Erzina.

Ką veikiate grįžęs į Lietuvą?

Povilas: Krepšinio sezonas man bus baigtis už kelių mėnesių, o Neringa kaip tik tada išvažiuos į Niujorką tobulinti vizažistės įgūdžių. Ilsėsiuosi, būsiu su vaikais... Vasarą, kaip ir praėjusią, su krepšininku Sauliumi Kuzminsku Palangoje rengsime NBA rungtyniaujančio jo brolio Mindaugo Kuzminsko vasaros krepšinio stovyklą vaikams. Kartu visada važiuoja ir Neringa su Darija bei Dominyku. Vasaros mėnesiais retai kada išvykstame iš Lietuvos – prisikeliaujame ir taip.

Šįmet Anglijoje planuoju baigti krepšinio trenerio mokslus, bet nesu tikras, ar ateitį siesiu su tuo. Komandinis darbas ne itin traukia, labiau – individualios treniruotės su vaikais. Nuolat galvoju, ką veiksiu baigęs krepšininko karjerą, bet tikiu, kad bėgant laikui idėjos išsigrynins.

Neringa: Žiūrėk, gal visa šeima gyvensime ne Lietuvoje. Nesame labai prisirišę prie gimtosios šalies, o jeigu užeitų ilgesys, bet kada galime grįžti. Povilo patirtis ir mano karjeros siekiai – idealiai tinkami gyventi svetur. O ir mažiesiems mokslai užsienyje duotų didelę naudą.