Neringa Nekrašiūtė atvira – žinomumas išsunkia, taigi apsieiti be socialinių kaukių neįmanoma

Neringa, kaip gyvenate šiandien – kokie jūsų džiaugsmai?

Daugiausia jėgų ir energijos šiandien atiduodu grupei „La forza“, kuriai, be manęs, dar priklauso Renata Norvilė ir Vaida Genytė. Taigi intensyviai repetuojame pasirodymus rudens ir žiemos sezonams, ruošiamės koncertams, matuojamės sceninius drabužius. Visa tai man nauja – niekada anksčiau nesu dainavusi merginų grupėje. Be to, nė vienos jų gerai nepažinojau, nebuvome draugės. Nustebau ir labai apsidžiaugiau, kad tokios primadonos pakvietė į savo komandą. Taip pat vystau ir solinę karjerą, šią savaitę pristačiau savo naują dainą „Glauskis“.

Kokios tos jūsų kolegės? Kaip sekasi sutarti trims stiprioms moterims?

Mes visos skirtingos, bet visi sako, kad drauge gražiai žiūrimės (juokiasi). Išvaizda esame panašios, ypač aš su Vaida. Viename renginyje prezidentė Dalia Grybauskaitė priėjo prie jos ir sako: „O, čia jūsų sesutė.“ Kai su Vaida filmavomės laidoje „Visi mes žmonės“, kūrybinė grupė irgi stebėjosi, kad atrodome kaip giminaitės.

Šiaip mes visos trys stiprios, individualios asmenybės. Mus jungia tai, kad esame jaunos moterys, turinčios vaikų ir patirties, jau nebe paauglės. Nebėra jokių ožiavimųsi – visos žinome, dėl ko dirbame ir ko norime. Mūsų bendravimas tikras, nepaviršutiniškas.

Ar tiesa, kad jūsų balsą dažnai girdime ir animaciniuose filmuose?

Taip, ir ne tik. Kasdien keliauju į studiją garsinti filmų (tą darau jau nuo pirmo studijų kurso). Esu prisidėjusi ir prie žymiojo filmuko „Ledo šalis“ – teko malonumas suteikti balsą vienai pagrindinių veikėjų Anai. Taip pat garsinau filmukus „Didysis kačių pabėgimas“, „Rio“ ir kt. Žinoma, iš pradžių būdavo sunkoka – keliaudama į studiją kalbėdavau greitakalbes. Dabar jau turiu įdirbį – viskas puiku. Na, kartais tenka iššūkių. Pavyzdžiui, ką tik su Ridu Žirguliu garsinome ispanų filmą – teko šiek tiek labiau pasistengti.

Apskritai šią veiklą labai mėgstu, nes galiu jaustis laisvai, mėgautis darbu. Pavyzdžiui, neretai į studiją ateinu tiesiog su treningu, nepasidažiusi. Bet scenos man reikia, nes būdama joje išsikraunu...

Ar teatro scena suteikia tokią galimybę?

Geriausiai scenoje save realizuoju dainuodama, koncertuodama. Vaidinimas – visai kitokia veikla. Net teatre kolegos sako: „Puiku, kad dainuoji, nes tą darai gerai“ (juokiasi). Apskritai, teatro klimatas man per tamsus – neatitinka mano prigimties. Tačiau visą vaikystę būtent jame ir praleidau. Nors mama neturėjo šios srities išsilavinimo, buvo talentinga aktorė. Atsimenu tą dulkių, naftalino kvapą, ore tvyrančias paieškas, kančią... (šypsosi). Tačiau man, pozityviai asmenybei, dainavimas yra arčiau širdies. Negaliu sėdėti per dienas teatro rūkomajame ir mąstyti. Visgi vienas dalykas teatre yra nuostabus – premjeros, lydimos akinamų šviesų, pakilumo ir džiaugsmo.

Sakoma, kad vyrų aktorių karjeros viršūnė yra suvaidinti Hamletą. O ko siekia aktorės – įkūnyti Ofeliją? Koks tas vaidmuo?

Dar nesutikau režisieriaus, negavau to pasiūlymo... Atsimenu, kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mūsų buvo klausiama, apie kokį vaidmenį svajojame. Po kelerių metų, baigus studijas, vėl buvo pateiktas tas pats klausimas. Ir, kas įdomiausia, mano nuomonė nepasikeitė. Iki šiol mane žavi senovės Egiptas ir jo faraonė Kleopatra. Taigi greičiausiai norėčiau kada nors suvaidinti ją.

Kuriam vaidmeniui atlikti reikėjo didžiausių pastangų?

Manau, kad vienas sudėtingesnių vaidmenų yra naujausiame projekte „Lė-kiau-lė-kiau“, režisuotame Eglės Kižaitės. Spektaklyje nagrinėjama skaudi tema. Mano personažas – paauglė mergaitė, kuri gauna kiaulės pravardę ir kenčia bendraamžių patyčias. Tai pilka ir tamsi istorija apie vaikystę, lydimą smurto. Teko atlikti nemenkas vidines paieškas, kad gebėčiau tinkamai įkūnyti personažą. Juk mano vaikystė buvo šviesi ir saugi. Po šio spektaklio Nacionaliniame Kauno dramos teatre verkiau – matyt, patyriau didelę emocinę iškrovą. O šiaip kiekvienas vaidmuo, nesvarbu, teatro scenoje ar televizijoje prieš filmavimo kameras, yra tam tikras iššūkis.

Scenoje esate nuo pat mažens. Ar buvote susirgusi žvaigždžių liga?

Greičiausiai ja prasirgau vaikystėje (šypsosi). Apskritai manau, kad ji atsiranda nuo pervargimo, kai visi ir visur atpažįsta, bet ne iš noro pasipuikuoti ar kitus pažeminti. Kai esi persisotinęs viskuo ir visais, nebenori ir nebepajėgi apsimetinėti, vynioti žodžių į vatą.

Atsimenu, kai filmuodamasi „Muzikinėje kaukėje“, prieš pasirodymus, vaikščiodavau su chalatu ir šlepetėmis – man buvo labai patogu, o kitiems tai galėjo pasirodyti kaip sužvaigždėjimas.

Koks yra mūsų šalies pramogų pasaulis jūsų akimis?

Aš esu stebėtoja, ne dalyvė. Kurį laiką buvau visiškai atsitraukusi nuo pramogų pasaulio, juo nesidomėjau ir nieko nežinojau. Manau, kad mūsų šalies pramogų pasaulis neturi ryškaus identiteto. Nors, esu tikra, galėtų turėti. Dažniausiai viską kopijuojame nuo britų, amerikiečių. O juk esame be galo talentingi... Taip save apvagiame. Džiugu, kad viskas eina tik geryn, bet, mano galva, per lėtai. Greičiausiai įtakos turi tai, jog mūsų šalis dar gana jauna, nesame tiek išdrąsėję, kad su pasauliu pasidalytume turimomis idėjomis, talentais, nuomone. Labai džiaugiuosi alternatyviosios muzikos atlikėjais, grupėmis. Linkiu, kad drąsiau judėtume į priekį, įsilietume į Vakarų pramogų pasaulį.

Visi žmonės turi socialinių kaukių – jos tarsi padeda apsisaugoti nuo aplinkos. Kokios jūsiškės?

Be socialinių kaukių gyventi neįmanoma. Atsimenu, kurį laiką buvau nuo visų atsiribojusi, nes populiarumas pažeidžia. Esu tai patyrusi. Tuomet užsidėjau socialinę kaukę. Ilgai kankinausi galvodama, kaip išlikti savimi. Tačiau vėliau supratau, kad to visiškai nereikia. Paprastai pakanka prie kitų prisitaikyti ir tam tikroje aplinkoje su tam tikrais žmonėmis bendrauti atitinkamai. Su daugeliu dažniausiai būnu maloni – juk niekas nenori dirbti ir bendrauti su niurzga. Taigi galėčiau sakyti, kad mano socialinė kaukė yra su šypsena. Vis dėlto ne visada išeina susivaldyti, ne visada to ir reikia...

O kokia esate mama, žmona?

Esu intravertė – tyli, darbšti. Mėgaujuosi buvimu namuose, buitimi: man patinka tvarkytis, lyginti drabužius, valyti dulkes, važiuoti į prekybos centrus maisto produktų, laiką leisti su sūnumi. Studijų metais draugai mane vadindavo buities karaliene. Tačiau maisto negaminu. Virtuvė yra vyro teritorija, kaip ir garažas (juokiasi).

Atėjo tamsusis metų laikas – lapkritis. Kaip jaučiatės?

Anksčiau ruduo man darydavo didelę įtaką. Dabar manau, kad nereikia priešintis gamtai, jos ritmui.

Šiaip mano būdas ir gyvenimo tempas – vasariški. Gyvenu pagreitintu, paturbintu tempu. Taigi, taip, atėjęs ruduo ne visai atitinka tai, kaip aš paprastai jaučiuosi. Visgi galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo nusiteikimo: tas pats lietus, rūkas, vėsus oras, darganos gali būti savaip žavingos. Kad ruduo atneštų džiaugsmo, tamsiais vakarais su šeima mėgaujamės žvakių šviesa, židinio šiluma ir bendravimu.

Pafantazuokime: randate burtų lazdelę ir galite išpildyti vieną norą. Koks jis būtų?

Žinau vieną dalyką: jei aplink mane esantys žmonės laimingi, laiminga ir aš. Mes visi tarpusavyje susiję. Ir nesvarbu, kad kai kam atrodo priešingai. Taigi panorėčiau taikos ir laimės visame pasaulyje (šypsosi).

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1986 m. gegužės 6 d.

Horoskopo ženklas. Jautis.

Atžala. Sūnus Mohanas.

Akių spalva. Pilkai mėlyna.

Patinkantis filmas. „Anglas ligonis“.

Laisvalaikio pomėgis. Skaityti, medituoti.

Skaniausias valgis. Sūrio kepsneliai.

Mėgstamiausia spalva. Rožinė.

Svajonių automobilis. „Tesla“.

Netikėčiausias daiktas rankinėje. Dviguba lipni juosta.

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Sūnaus gimimas.

Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.

Erzinanti žmogaus savybė. Tingumas.

Labiausiai patinkančios gėlės. Rožės.

Keisčiausias poelgis. Lipti ant apleisto pastato.

Nemėgstamiausias buities darbas. Gaminti valgį.

Svajonių šalis. Indija.

Idealas. A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada.

Posakis, kuriuo vadovaujatės gyvenime. „Viskam laikas, vieta, aplinkybės.“

Sutuoktinis. Gintautas.