Vilniuje jau dešimtąjį kartą vyko „Ką žmonės dirba?“ renginys, kuriame puikiai pažįstami žmonės pasakojo savo karjeros istorijas: nuo nelengvų darbų paauglystėje iki ne visada patogių ar finansiškai logiškų pasirinkimų. Esame įpratę girdėti garsius ir iš pažiūros itin sėkmingus žmones dalijantis tik gražiąja savo gyvenimo puse, nutylint nepavykusius kartus ir dienas, kai buvo pernelyg baisu ar sunku lipti iš lovos. Tačiau į kultūros baro „Kablys“ sceną žengę „Caffeine LT“ įkūrėjas Nidas Kiuberis, „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka ir fotografė Neringa Rekašiūtė atvirai dalijosi savo gyvenimo patirtimis.
Neringos istorija prasidėjo 2008-aisiais, kai Vilniaus universite ji studijavo tarptautinius santykius ir politikos mokslus. Tuomet ji nė negalvojo, kad vieną dieną taps žinoma fotografe ir būtent fotografija taps pagrindiniu jos pajamų šaltiniu.
„Tuo metu mano kursiokai universite kalbėdavosi apie tai, kokia valdymo forma yra tinkamiausia valstybei, o aš sėdėdavau kampe ir galvodavau, kad aš net nežinau, kokia valdymo forma man yra tinkamiausia, kaip aš save turėčiau valdyti, ką aš galvoju, kokios yra mano mintys... Iš Palangos atvažiavusi į didelį miestą supratau, kad visi čia sėdintys buvome išmokę priimti informaciją, ją suvirškinti ir įtikti kiekvienam dėstytojui. Tačiau visiškai neturime savo minčių, nereiškiame savo nuomonės, nesame mokomi atrasti savo idėjų“, – pasakojimą pradėjo N. Rekašiūtė.
Neringa teigė, kad ir ji buvo pasidavusi sėkmingų žmonių ideologijai, sakančiai neva pasauliui reikia tik sėkmingų žmonių. Tad trečiame kurse metusi mokslus ji išvyko į Londoną studijuoti fotografijos. „Būtent Londone norėjau įgyvendinti sėkmingo žmogaus standartą: įsivaizdavau, kaip fotografuosiu geriausius modelius „Vogue“, „Vanity Fair“ ir kitiems žurnalams, būsiu kviečiama į vakarėlius... Tikėjausi, kad toks glamūrinis gyvenimas mane padarys laimingą – juk visi to siekia.“
Nors Neringa greit įsisuko į fotografės gyvenimą ir pradėjo asistuoti geriausiems mados fotografams, dalyvavo mados industrijos gyvenime, ji suprato, kad visu tuo nusivylė. „Pamačiau, kad mano širdies tai nepraturtina. Man nėra įdomu leisti laiką su tais žmonėmis, be to, aš prisidedu prie mados industrijos, norinčios parduoti kuo daugiau drabužių ir daiktų. Pastebėjau, kad tai manęs nedaro laiminga.“
Būtent tada Neringos gyvenimą ištiko krizė.
„Įvyko didžiausia, bet sėkmingiausia mano gyvenimo krizė – metus laiko nieko nefotografavau. Fotografuodavau tik tai, ko reikėdavo mano studijoms ir atsiskaitymams. Nenorėjau nieko kurti, nes nemačiau prasmės. Tai, kas galvojau yra mano tikslas ir svajonė, pasirodė, visiškai man neartima ir nereikalinga“, – kalbėjo ji.
Visgi, jai tapus vieno neįgalaus žmogaus prižiūrėtoja, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nors ji Andrew tik padėdavo buityje, jis Neringą išmokė kitokio gyvenimo.
„Jo namuose buvo didžiulė biblioteka ir mes kartu skaitydavome joje esančias knygas, taip pat klausydavomės įvairiausių plokštelių ir tokiu būdu jis mane mokė muzikos. Leisdama laiką su juo, matydama neįgalaus žmogaus santykį su savo kūnu, supratau, kad būtent tai yra istorija, kurią norėčiau papasakoti kitiems. Tame gyvenime yra kažkokia prasmė, kuri man pačiai ne tik įdomi, bet ir mane transformuojanti. Tad universitetą baigiau su fotografijų projektu apie Andrew. Tik dėl jo pabaigiau studijas, nes būtent jis mane įkvėpė vėl fotografuoti ir suprasti, kokias istorijas aš noriu pasakoti žmonėms, kas man yra svarbu.“
Visą Neringos Rekašiūtės istoriją galite išgirsti čia:
Nepaprastą Giedriaus Širkos istoriją galite išgirsti čia:
Nido Kiuberio istorijos klausykite čia:
