Neringa Zeleniūtė: „Jei kažkam esu barakuda – tiek to!“ (papildyta vasario 17 d.)

Prieš mėnesį praūžusi M.A.M.A. ceremonija, prie kurios gerokai prisidėjote ir judu su Martynu, sulaukė įvairiausių kalbų. Apkalbos, pavydas, nepasitenkinimas, pyktis – visa tai įprasta pramogų versle?   

Pastebėjai, kad šiemet daugiausia kalbėjo tie, kurie nedainavo ceremonijoje, nedalyvavo renginyje ar jo net nematė per televizorių. Pavydas? Sakykite, ką norite, bet renginys buvo geras, o žmonės visada ras, prie ko prisikabinti. Šiemet užkliuvo fonograma, bet pažiūrėkite: Beyoncé net Amerikos himną gieda pagal fonogramą – ir nieko. 

Kai Donatas Montvydas, su kuriuo dirbate, laimėjo net keturis apdovanojimus, netrūko skeptikų: štai, patys save apdovanojo...

Ir niekam nesvarbu, kad pastaruosius metus Donatas nuoširdžiai „arė“: dalyvavo „Eurovizijoje“, garbingai Azerbaidžane pristatė Lietuvą, išleido albumą, laimėjo šokių projektą, daug koncertavo. Ar kam nors įdomu, kad jis koncertuoja penkis sykius per savaitę, kartais turi po tris ar keturis pasirodymus per vakarą, o per Naujuosius metus – ir visus septynis? Ir, sakote, jis nenusipelno apdovanojimo?

Nesakau, jog siaubingai persidirbame, bet pastaruosius keletą metų gyvename tarytum čigonų taboras: be paliovos kažkur keliaujame, vienąkart – lėktuve, kitą – automobilyje, nuolat su lagaminais ir dar vaiku – kaip rankine. Nežinau, koks žmogus, tiek savęs ir jėgų įdedantis, vieną dieną nuspręstų: šiemet buvau labai fainas, laikas apsidovanoti. 

Bet ar nuleisi rankas vien todėl, kad kažkam kažkas nepatiko, sukėlė įtarimų? Galbūt metams bėgant tiesiog užsigrūdini, užsiaugini storą odą, o gal tiesiog pradedi suprasti paprastą tiesą: nėra blogos reklamos – yra tik reklama... 

Atstovaujate tokiems atlikėjams kaip Donatas Montvydas, Sasha Song, Monika Linkytė, grupėms „Pinup Girls“ ir „Empti“. Nerašytų pramogų pasaulio taisyklių išmokai iš Martyno? 

Gyvenau Klaipėdoje, studijavau verslo vadybą LCC tarptautiniame universitete, kaip daugelis – turėjau planų: pasimokysiu, pagal mainų programą išvažiuosiu į užsienį, pasitobulinsiu, susirasiu darbą. Bet... Susipažinau su Martynu, po poros metų draugystės   netikėtai gimė Gabrielė, persikraustėme gyventi į Vilnių, o mano studijos taip ir baigėsi. 

Klausi, nuo ko viskas prasidėjo? Matyt, nuo rutina virtusio užsisėdėjimo buityje ir galvos daužymo į sieną „kuo užsiimti!“ Įsivaizduok, tau – dvidešimt vieni, įprastą gyvenimą palieki už trijų šimtų kilometrų, atvažiuoji į visiškai svetimą miestą ir supranti, jog neturi nieko – tik vaiką, namus ir ištisomis paromis dirbantį vyrą. Tuomet ir pradedi galvoti, ko griebtis... Iš pradžių maniau nesikišti į Martyno veiklą, nenorėjau su vyru ir gyventi, ir dirbti, bet džiaugiuosi, kad mums pasisekė paneigti stereotipą, jog moteriai su mylimu vyru geriau nedirbti. Viską įmanoma suderinti, tik reikia laiko išmokti tai daryti. 

Ilgai teko mokytis?  

Manau, vis dar mokomės. Iš šalies gal ir keistai atrodo, kaip su Martynu bendraujame: būna, ne tik pasikivirčijame, apsipykstame, bet ir apsitalžome, išsiuntinėjame vienas kitą toli toli. O po kurio laiko ir vėl viskas gerai (šypsosi). 
Martynas niekada nesiūlė tapti jo partnere, viskas išėjo kažkaip natūraliai, netgi – atsitiktinai: vieną kartą paprašė kažkam paskambinti, antrą, trečią. Kitąsyk, žiūrėk, sutartį Martynas prašo parengti, o tu jau, būna, skambini jam priminti: „Ar tą padarei? Ar to neužmiršai?“

Po kurio laiko pradedi suvokti, kad tavo kompiuteryje, telefone – visi reikalingi kontaktai, daugelio jų Martynas net neturi. O ir žmonės vis dažniau ima skambinti ne jam, o tau. Visą laiką save vadinau sekretore, o šiandien... Tiesą sakant, net nežinau, kaip save pavadinti. Koordinatore? Vadybininke? Kažkur popieriuose esu direktorė... Žinau, ką veikiu, bet štai statuso – neturiu. O gal tikrai neblogai skamba „Martyno Tylos sekretorė“? 

Na, kuriai moteriai užtektų būti vien tik vyro sekretore?! 

Niekada nebandžiau iššokti aukščiau bambos. Niekada nemaniau plėšytis, draskytis dėl statuso. Jei kažkam esu sekretorė – tebūnie! Jei kažkam esu barakuda – tiek to! Jei kažkas mano, kad mane su Martynu sieja normalūs darbo santykiai ir kad mūsų atlikėjų agentūra – šeimos verslas, iš kurio gyvename, – tik džiaugsiuosi. Beje, būtent agentūros popieriuose ir parašyta, jog esu direktorė. Štai jums – sėkmingos karjeros pavyzdys: iš sekretorės – į direktores (kvatojasi)!

Greičiau statistinės barakudos pavyzdys!

Būtent (kvatojasi)! Juk šalia – vienuolika metų vyresnis vyras, suprask, iki jo buvau niekas, o štai dabar „sukuosi“. O jei rimtai... Na, kur aš „sukuosi“, kas mane mato? Į vakarėlius nevaikštau, į spaudą nesiveržiu, tyliai dirbu, ir tiek. 
Vieną kartą pasipuošiau? Na, ir kas! Manote, įsispraudžiau į žeme besivelkančią suknelę, nes pristigau dėmesio? Visai ne! Su Martynu pasipuošėme, nes norėjome dviem tūkstančiams kviestinių svečių parodyti, kad jie negali sau leisti ateiti į šventę avėdami purvinus batus ar vilkėdami nutrintus džinsus su megzta liemene. Jei patys eitume apdriskę, ar galėtume prašyti žmonių pasipuošti šventei, laikytis aprangos kodo? Patikėkite, daug mieliau vietoj tos aptemptos suknelės būčiau vilkėjusi treningus, o elegantiškus batelius iškeitusi į patogius ugsus. Juokinga, bet sensacija lygioje vietoje: „Zeleniūtė apsivilko suknelę!“ 

Princese iš Pelenės nevirtau: toliau sau penkis kartus per dieną gaminu, tvarkau kambarius, skalbiu, lyginu, vežu vaiką į būrelius, atsiliepiu į skambučius, kompiuteryje sudarau sutartis. Per tuos aštuonerius metus, kuriuos auginame Gabrielę, neturėjau nei auklės, nei namų tvarkytojos – viską visada darau pati, o kai nebespėju, padeda mano arba Martyno tėvai. Manęs niekada neerzino buitis. Tai – MANO namai, MANO vaikas, kurio visiškai nenoriu palikti svetimiems. Prižiūrės – neprižiūrės, sušaldys – nesušaldys, pavalgydins – nepavalgydins – per daug galvos skausmo. Man patinka viską daryti pačiai, žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs pačios, kad mano klaidos yra tik mano klaidos, o pasiekimai taip pat priklauso tik man. 

Žinai, esu be galo dėkinga Martynui už tai, kad jis leidžia man daryti, ką noriu, už tai, kad neturiu jokių įsipareigojimų, turiu laisvas kojas ir rankas, man niekas nieko neliepia daryti. Gal dėl to viskas taip neblogai mums ir klojasi?

Gabrielės susilaukėte, kai tau buvo vos dvidešimt. Nemanei, jog užaugai kiek per anksti?

Jei klausi, ar spėjau išsilakstyti, atsakysiu, kad pustrečių metų, kuriuos draugavau su Martynu iki gimstant Gabrielei, man visiškai užteko. Tiesiog vieną dieną baigėsi linksmybės, nieko kito neliko, kaip tik suprasti, jog į suaugusiųjų pasaulį reikės žengti truputį sparčiau: teks stačia galva griūti į buitį, namus, rūpinimąsi vaiku, šeima. Bet man tai nebuvo auka, o Gabrielės atėjimas buvo nelauktas, bet labai laukiamas. Nė už ką nenorėčiau, kad mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. 

Man – dvidešimt devyneri, mano vaikui – aštuoneri, ir mes esame puikios draugės: kartu vaikštome, apsiperkame, planuojame keliones, kai tik galime, sykiu važiuojame į koncertus, žvygaujame automobilyje, pletkiname. Įsivaizduoju, Martynui su tokiomis moteriškėmis, oi, kaip nelengva! Sąžiningai prisipažinsiu: Martynas man daug nusileidžia. Kartą sakė: „Kai būsi mano metų, turbūt būsi labai protinga, nes kol kas dar daug reikia išmokti.“ Suprantu, ką jis turėjo galvoje. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, koks šlykštus mano charakteris, ir stebuklas, kad jis mane tokią pakenčia. Esu karšto temperamento, mano emocijos liejasi laisvai. Juokiuosi, jog turbūt turėjau gimti kur nors Venesueloje, Brazilijoje ar Kuboje, kur daug gražių tamsių vyrų ir moterų riestais užpakaliukais (juokiasi).

Su Martynu dirbate pačių įsteigtoje atlikėjų agentūroje, kažkada keletą metų rūpinotės nuosavo klubu. Gera jaustis atsakingam pačiam už save?

Kai sėdi pats sau ant sprando, negali stovėti vietoje. Nori gerai gyventi? O skaniai pavalgyti? Gražiai atrodyti, pasipuošti raudonam M.A.M.A. kilimui? Jei nori, tuomet, brangioji, ir ark!

Atrodo, turėtumėte milijonuose vartytis, o kol kas net nuosavam butui neuždirbote!

Didelių turtų nesusikrovėme, o paskolų ir įsipareigojimų prisiimti nesinori. Juk – šiandien dirbi, o rytoj gali ir nieko neturėti... 

Konkurencija šou versle didelė?

Kalbėti apie lietuvišką šou verslą sunkoka. Vis paaudžiu mintį kada nors išvažiuoti ir pasimokyti pas tuos, kurie dirba tikrame šou versle. Žinoma, intrigos ten – tokios pačios. Ir įtakingi vyrai turbūt kaip Lietuvoje duris kojomis atidarinėja, kad tik jų moterys patektų ant scenos. Juokinga, kad vėliau tos pačios moterys visai Lietuvai rėkia: „Mes pačios viską pasiekėme! Mums vyrai nieko nepadėjo!“ Oi, tik nereikia! Viską jos per vyrus – dažnai net ne dešimt metų vyresnius – daro. Vienintelei Natalijai Bunkei galėčiau abi rankas paspausti už tai, kaip ji „prasisuko“, už tai, kad dabar ji gali diktuoti sąlygas. Ir ji tikrai visko siekia pati. 

O apie ką namuose kalbasi Zeleniūtė su Tyla?

Apie viską, bet, aišku, daugiausia – apie darbus. Negi matydamas žmogų kiekvieną dieną po dvidešimt keturias valandas dar klausi: „Brangusis, kaip tu gyveni? Ar skaniai pavalgei? Ar tau nieko neskauda?“ (Juokiasi.) Neįsivaizduoju, kaip būtų, jei kartu nedirbtume, bet dabar iš mūsų pokalbių gimsta naujos idėjos, projektai, grupės. Mūsų namuose – amžinas kūrybinis procesas...

Ir smagių akimirkų kartu išgyvenate?

Na, mūsų atlikėjai nei nuo scenų krinta, nei juos degalinėse kas nors muša (juokiasi)... Atlikėjo darbas – atvažiuoti ir padainuoti, visa kita – mūsų su Martynu reikalas. Esame vairuotojai, buhalteriai, rūpinamės viskuo, ko reikia ir ko gali pritrūkti atlikėjui. Nuleistos padangos, į kelią išbėgantys briedžiai, kiškiai, stirnos, prastas kelias ar siaubingos vairavimo sąlygos – mūsų kasdienybė. Važiuojant su „Pinup Girls“ merginomis, visko pasitaiko: vairuotojai ir oro bučinius siunčia, ir iš važiuojančio automobilio šampanu vaišina. Bet labai įkyrių gerbėjų nepasitaiko, po viešbučių langais niekas nebudi. Tik pas Simoną kartą atvažiavo vaikinukas su dideliu šakočiu, gėrimais, knyga ir atviruku su savo nuotrauka bei linkėjimais. Buvo smagu...