Neseniai mylimąją Aistę vedęs aktorius Darius Petkevičius: „Mes susipažinome bažnyčioje“

Aktoriaus karjerą Darius Petkevičius pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, o prieš vienuolika metų įsikūrė sostinėje: jis vaidina filmuose, teatruose, televizijos serialuose, veda renginius. „Aistė irgi kilusi iš Panevėžio, jau daug metų gyvena Vilniuje, tačiau čia mes nesusitikome – likimas lėmė, kad netyčia susidūrėme per Velykas grįžę pas tėvus į Panevėžį, – prisimena vyras. – Dar vienas sutapimas – abu esame tikintys, bet ne itin uolūs katalikai, kiekvieną sekmadienį į mišias nevaikštome. Tačiau tąsyk švenčių proga nuėjome – tokia tradicija. Atsitiktinumas ar ne, sausakimšoje bažnyčioje stovėjome greta. Mišių pabaigoje būna momentas, kai reikia palinkėti vieni kitiems ramybės: atsisukome vienas į kitą, ir... Tas ramybės palinkėjimas sukėlė intrigą.“ O dar paaiškėjo, kad pora turi bendrų draugų: „Nors amžiaus skirtumas – dvylika metų, atrodytų, interesai neturėtų susisiekti. Bet mums susisiekė, – šypteli Darius. – Socialiniame tinkle radau Aistę per bendrus draugus, parašiau – labas, ir pamažu pradėjome bendrauti.“

Mergina nelabai žinojo, kad jis – garsus aktorius, bet vyras nė nemanė dėl to įsižeisti – jam tai net patiko. „Neutralus pokalbis netrukus įgavo šiek tiek flirto, pakviečiau ją kavos. Vis dėlto neišvengėme aktorius gaubiančių stereotipų: rodos, jei jau mergina vakare su aktoriumi susitinka kavinėje, tai būtinai reikia vyno, – juokiasi Darius. – Praeidama pro barmeną Aistė užsakė vyno – ir tik vėliau išgirdo, kad aš jau daug metų visai nevartoju alkoholio... Bet mus tai tik pralinksmino: vynas padėjo užmegzti pokalbį, pradėjome bendrauti artimiau.“

Darius sykį jau buvo sukūręs šeimą. Kai sutiko Aistę, abu buvo laisvi ir neįsipareigoję, tačiau vis tiek niekur neskubėjo: norėjo susivokti, nedaryti klaidingų išvadų. „Tikrai niekur nepuolėme stačia galva, – pripažįsta jis. – Tik gerokai vėliau, po metų kitų, savaitgaliui nusivežęs į Jūrmalą pajutau, kad Aistė atsipalaidavo, jos akyse nebėra nepasitikėjimo. Galbūt jai kėlė nerimą mano profesija, aplinkinių dėmesys, gal nesitikėjo, kad mūsų draugystė išaugs į ką nors rimto... Bet ėmė ir išaugo. Radome dalykų, kurie mus jungia ir vienija. Man labai patinka jos humoro jausmas: Aistė retai juokauja, bet kai tai daro – pataiko tiesiai į dešimtuką. Dažniausiai būna sunku įvardyti, kodėl myli tą žmogų, kodėl su juo gyveni, bet aš galiu pasakyti tvirtai – viena iš priežasčių, kodėl ją myliu, yra jos pokštai. Per tuos ketverius metus, tiesa, visko buvo: tai gyvenome, tai skyrėmės... Bet vandenynas bangavo, bangavo, kol galiausiai nurimo, ir – pasiekėme uostą.“

Piršlybos nebuvo netikėtos; abiem tai asocijavosi su natūraliu santykių tęstinumu, reikėjo tik ištaikyti tinkamą progą. „Man patinka simbolika, ženklai, nekasdieniški dalykai, – sako Darius. – Su sportininku Vidmantu Urbonu buvau nuvykęs į Nepalą – pasiryžau parvežti Aistei sužadėtuvių žiedą iš Himalajų kalnų. Tai išties buvo simboliška: ta kelionė man pačiam buvo labai sunki, teko įveikti daug kliūčių ir gerokai apmąstyti savo buvimą šioje žemėje. Susivokiau, kaip aš gyvenu, ką darau ir ko noriu. Tolimame krašte užgimęs ryžtas virto gražiomis sužadėtuvėmis. Džiaugiuosi, kad Aistė ištarė „taip“. Nė nežinau, kuo ši istorija būtų pasibaigusi, jei būtų pasakiusi „ne“...“

Vestuvinę suknelę nuotaka siūdinosi, jaunikis kostiumą išsirinko iš savo nemenkos spintos. Žiedus rinkosi klasikinius, baltojo aukso: „Mėgstame klasiką, paprastus dalykus. Mūsų požiūris į gyvenimą panašus – matyt, dėl to ir esame kartu.“ Vestuvės buvo nedidelės, jaukios ir labai gražios: po ceremonijos Vilniaus santuokų rūmuose jaunieji su trisdešimčia artimiausių žmonių jas atšventė Užutrakio dvare. „Iki tos dienos buvo visokių baimių: bijojome lietaus, griausmų ir uraganų, nerimavome, kad nespės pražysti pirmieji žiedai, – šypteli jaunavedys. – Tačiau likus savaitei iki vestuvių oras labai sušilo, viskas pradėjo sprogti ir žydėti, o balandžio 27-oji turbūt buvo pati gražiausia ir šilčiausia šio pavasario diena. Linksminomės dvare ir terasoje iki pat nakties – buvo nuostabu.“

Po vestuvių pora ramiai grįžo į darbus. „Abu esame įsipareigoję: man – serialas „Turtuolis vargšas“, Aistei – darbas, – gūžteli pečiais aktorius. – Visi klausinėja, kaip leidžiame medaus mėnesį, o mes į tai žiūrime su šypsena: niekur tas medus nedings. Esame pakankamai sąmoningi, kad medaus mėnesio kelionę galėtume patirti ir po dviejų, ir po trijų mėnesių.“ Darius turi du vaikus – Matą ir Liuką, neslepia, kad norėtų ir gausesnės šeimos. „Bet nereikia statyti vežimo prieš arklį, – šypteli. – Kaip Dievas duos, taip ir bus.“