Kinas – Nesibaigiantis „Sengirės“ efektas

Kadras iš Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“
Kadras iš Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“
DOVILĖ FILMANAVIČIŪTĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Prieš trejetą metų sąvoka „filmas apie gamtą“ Lietuvoje įgavo naują prasmę. Režisierius Mindaugas SURVILA (37) ir jo „Sengirė“ į kino teatrus pritraukė neįtikėtinas minias. „Sengirė“ tęsia gyvenimą... Ir kokia įdomia forma!

„Sengirei“ ruošeisi aštuonerius metus, filmavai ketverius. Vis dar randi jėgų tęsti kelionę miške?

Yra režisierių, kurie stato filmus apie žmones. Baigia vieną, tada ima kitą ir taip iki gyvenimo galo. Taip man su mišku... Sengirėje galima aptikti net dešimt tūkstančių gyvybės rūšių. Filme parodžiau tik šešiasdešimt. Tai įsivaizduoji, kiek man dar jų liko? Jei tik yra įkvėpimo, filmus apie mišką gali kurti iki begalybės. Ir ne tik filmus. Visų miško istorijų neįmanoma išsemti.

Kodėl miškas tau toks svarbus?

Pamenu save vaikystėje: kai daugelis mėgo leisti laiką su draugais, aš jį leisdavau miške. Mano senelis sakydavo: „Va, Mindaugas grįžta ir lekia pas paukštytes“. Paukštytes reikia suprasti tiesiogine to žodžio prasme – gamtoje man visada būdavo smagiau nei su žmonėmis.

Penktoje klasėje pradėjau fotografuoti. Tėtis man padovanojo juostinį fotoaparatą, darydavau juodai baltas gyvūnų nuotraukas. Vėliau ėmiau užsirašinėti kur, kada ir ką užfiksavau. Taip turbūt ir prasidėjo mano profesinis kelias. Pirmiausiai pasirinkau biologijos studijas, kad suprasčiau apie ką kuriu. Tuomet turėjau išmokti kurti kiną – gera mokykla tapo filmas „Stebuklų laukas“. O tada atėjo laikas ir „Sengirei“...