Komunikacijos specialistė Dovilė Raustytė-Mateikė tik viešai feisbuke paskelbusi įrašą, jog išeina iš darbo, nes pasijuto perdegusi, suprato, kad pajudino slepiamą temą. Apie tai kalbėti gėda: daug žmonių jai prisipažino, kad yra patyrę perdegimą, bet garsiai prabilti nedrįso, nes darboholizmas, darbdavių akimis, vis dar yra privalumas, o prašymas pailsėti – silpnumo požymis.
Septynerius metus dirbote festivalyje „Kino pavasaris“, vadovavote Komunikacijos skyriui. Ar tai – ne svajonių darbas?
Taip, darbas buvo puikus. Savo kelią buvau pakreipusi kultūros žurnalistikos link, o apie darbą su kinu tik slapta pasvajodavau. „Kino pavasaryje“ pradėjau dirbti kaip tekstų autorė, įsivažiavau, po metų man pasiūlė komunikacijos vadovo pareigas. Patiko dirbti su žmonėmis, kurie myli ir supranta kiną, daug ko iš jų išmokau.
Stengiausi labiau suprasti kiną, domėjimasis kuriuo ilgai buvo tik hobis, kaip laisvoji klausytoja lankiau kino kritikės Živilės Pipinytės kino teorijos paskaitas Muzikos ir teatro akademijoje. Porą metų buvau prisijungusi ir prie festivalio programos sudarytojų komandos – iš ten išsinešiau neįtikėtiną patirtį. Bet tada, eidama dvejas atsakingas pareigas, perdegiau. Jau tada reikėjo pauzės.