Mūsų gyvenimo režisierius kartais pakiša tokią pjesę, kad ir norėdamas nesugalvosi. Dar įdomiau yra tai, kad pagrindinis vaidmuo joje nieko bendra su scena teatre neturi, nors jo atlikėjas – tikras aktorius. Bet įvardykime šios istorijos veikėjus – susipažinkite: teatro ir kino aktorius, teatro režisierius Darius GUMAUSKAS (48). Ir beveik metai – pabėgėlių priėmimo centro Naujininkuose darbuotojas.
Dariau, papasakok istoriją, nuo ko viskas prasidėjo.
Praėjusį rudenį, kai Lietuvą ištiko migrantų krizė, Vilniuje, Naujininkų mikrorajone, buvo kuriamas pabėgėlių priėmimo centras. Skubiai rinko žmones, kurie galėtų ne savanoriauti, o dirbti stovykloje: ją reikėjo įrengti, vėliau rūpintis žmonėmis – juos pervežti, prižiūrėti, maitinti, palydėti į teismus, migracijos tarnybas, poliklinikas, ligonines, organizuoti jų laisvalaikį. Aš tuo metu kaip tik ieškojau darbo, krizę tada išgyveno daug kas – dėl pandemijos paskelbus karantiną daugybė aktorių prarado pajamas.
Pirmąjį karantiną praleidau namuose su vaikais. Šiek tiek pinigų gaudavau už prastovas teatre, už neįvykusius spektaklius. Bet ne vien apie pinigus kalbu. Situacija, kai negali dirbti darbo, kurį mėgsti, vedė iš proto. Pradėjau svarstyti, ką dar galėčiau veikti. Kur galėčiau būti naudingas, reikalingas. Ką galėčiau nuveikti vertingo valstybei, ne teatrui.
Gana keista tokius žodžius girdėti iš aktoriaus, juk taip dažnai sakoma, kad aktoriai savo profesijos į kitą nė už ką nemainytų. Ar buvo sunku peržengti savo ambicijas?
Matai, mano smalsumas visada buvo stipresnis už savigarbą. Aš vis braunuosi į tokias vietas – buvo laikas, kai dirbau psichiatrijos ligoninėje. Taigi patirties turiu, gal kaip tik dėl to mane ir priėmė į pabėgėlių centrą. Čia mano CV su vaidmenimis nelabai kam įdomūs.