Dar ganėtinai naujuose savo namuose, stovinčiuose žaliame ir atokiame sostinės Valakampių rajone, Viktorija ir Martynas pasitiko sūnui ir dukrai snaudžiant pietų miego. Tos kelios valandos per dieną, kai dvyniai ilsisi savo lovytėse, šioks toks atokvėpis ir jiems. Arba darbymetis: Viktorija zuja aplink namus, o Martynas vis prisėda prie kompiuterio patikrinti elektroninio pašto ir pažiūrėti, kaip Orlande sekasi žaisti NBA klubams, mat čia tęsiasi stipriausios pasaulyje krepšinio lygos sezonas. Nežinomybė, kada Martynui teks išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, lyg ir trikdo, bet prie besikeičiančių gyvenimo planų jie jau pratę, todėl į viską žvelgia optimistiškai ir džiaugiasi gražia vasara gimtinėje, stiprėjančiu ryšiu su vaikais ir išsiilgtų artimųjų draugija.
Nebe tiek daug tos vasaros ir beliko. Suspėjote nuveikti, ką buvote sumanę?
Martynas: Iš tiesų laikas Lietuvoje visuomet kažkur dingsta. Tik spėk su visais susitikti... Rodos, laisvalaikiu su draugais nežvejoju, nemedžioju, bet abu kasdien esame užsisukę nuolatiniuose reikaluose. Man dar pasitaiko kokia vaikų krepšinio stovykla, į kurią būnu pakviestas kaip svečias, – proga pasimatyti su seniai regėtais bičiuliais iš buvusių komandų ar rinktinės. Grįžtame čia vasaromis, kai puikus oras, nematyti pilkos ir apniukusios kasdienybės – gal todėl čia visuomet mums taip gera?