Netekties skausmą išgyvenusi aktorė N.Janičkina: „Auginau storą odą, kad būčiau nepažeidžiama“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Pirmą kartą ryžaisi tokiam atviram pokalbiui. Kodėl seniau buvo taip sunku kalbėti?

Tas skaudulio šašas iki šiol yra labai jautrus – vos kas priliečia, tuoj sprogsta ašaromis. Štai ir dabar: atrodo, jau esu pasiruošusi kalbėti, bet negaliu sulaikyti emocijų. Gal dėl to, kad tiek metų buvo užgniaužtas ir slepiamas, skaudulys niekaip neužgyja.

Per mamytės laidotuves į šarvojimo salę susirinko mano klasiokai. Visiems – apie dešimt metų, visiems – pirmos laidotuvės, nelabai aišku, kaip elgtis. Iš to streso net atvirkštinių reakcijų kyla. Berniukai dėl kažko netikėtai pradėjo juoktis – o aš jaučiausi taip, tarsi iš to mano begalinio skausmo dar kažkas tyčiojasi. Mergaitės, norėdamos paguosti, nusprendė pasakyti, kas išsitraukė mano vardą ir įteiks kalėdinę dovanėlę. Buvo kaip tik prieš Kalėdas... Tą akimirką aš supratau, kaip man nepatinka, kai manęs kas nors gailisi. Tokia menka pasijutau, tarsi paženklinta būčiau.

Visus šiuos dvidešimt metų auginau storą odą, kad būčiau nepažeidžiama ir neskaudinama

Visus šiuos dvidešimt metų auginau storą odą, kad būčiau nepažeidžiama ir neskaudinama. Kai perėjau į kitą mokyklą, labai ilgai slėpiau, kad neturiu mamos. Mano situaciją žinojo tik kelios artimiausios draugės. Taip atrodė paprasčiau: jeigu pasakysiu, tai žmogus manys, jog turi manęs gailėtis, tada nejaukiai jausiuosi ir aš, ir jis... Vengiau temų apie tėvus, apie savo vaikystę. Atrodydavo, vien ištarus žodį „mama“ galiu sprogti nuo viso savo sukaupto skausmo. Dar ir dabar, būna, paklausia: „O kur tavo tėvai gyvena?“ Nepuolu pasakoti, kad turiu tik tėtį. Atsakau, kad Šiauliuose, ir pabėgu nuo šitos temos.

Ką atsimeni iš savo vaikystės?

Tik kelis ryškius momentus, visa kita – lyg per dūmus. Kur tik skaudžiau, pasąmonė tarsi blokuoja prisiminimus ir drauge – išgyventą skausmą. Tėtis irgi tik neseniai ėmė daugiau pasakoti apie jų su mama jaunystę, pažintį. Todėl kai susitinkame prie arbatos ar taurės vyno, aš vis užklausiu kokios nors detalės apie mamą. Gilesniems ir atviresniems pokalbiams dar turi ateiti laikas.

Mes gyvenome Šiauliuose. Tėtis yra Lietuvos rusas, mama – lietuvė. Ji buvo balerina, meno žmogus – šoko, daug metų grojo akordeonu. Planavo šokėjos karjerą, bet žinia apie nėštumą daug ką pakeitė. Gimė brolis, po ketverių metų – aš. Pamenu, kad mama kurį laiką turėjo gėlių parduotuvę „Staigmena“, o laisvalaikiu iš džiovintų gėlių kurdavo paveikslus. Visi namai kvepėjo karštais klijais ir džiovintais augalais, vienas kambarys buvo užgrūstas šakomis, kriauklelėmis, akmenukais... Tėvai nusprendė eiti sveikos gyvensenos keliu, kas 1990–1995 metais dar tikrai nebuvo labai populiaru.

Užeini pas draugus, matai, kad jie valgo kotletus ir bulvinius blynus, ir visai nesupranti, kodėl namie tau kiša tą daigintą grūdą

Iki tol tėtis maitinosi nesveikai, todėl organizmas jau siuntė ženklų. Paskutiniu lašu tapo močiutės, tėčio mamos, marinuoti grybai, kuriuos jis labai mėgo valgyti su keptomis bulvėmis ir grietine. Tėčio sveikata taip sustreikavo, kad pasirinkimai buvo tik du: arba visą likusį gyvenimą priklausyti nuo gydytojų, arba keisti mitybos įpročius. Mama jau kiek anksčiau buvo pradėjusi domėtis sveika mityba, todėl pamažu įtraukė tėtį, paskui – mane ir brolį. Namie beveik neliko mėsos, geriausiu atveju – virta vištiena. Kartą per savaitę dar būdavo žuvies, o visą kitą laiką – daržovės, daiginti grūdai, žolės, kokių tik galima rasti lauke: garšvos, kiaulpienės, dilgėlės. Užeini pas draugus, matai, kad jie valgo kotletus ir bulvinius blynus, ir visai nesupranti, kodėl namie tau kiša tą daigintą grūdą! Arba troškintą moliūgą ir sriubą, kur plaukioja vien žolės... Laimei, tėvai suvokė, kad prievarta nieko neįbruksi – reikia žaidimo. Pavyzdžiui, tuo metu buvo labai populiarus Lietuvoje ką tik atsiradęs padažas „Uncle Ben’s“. Tam, kad manytume, jog valgome mėsą su padažu, mama daigintus grūdus sumala mėsmale, sudeda į lėkštės vidurį tą grūdų „faršą“, aplinkui palieja truputį padažo ir padeda šiek tiek bulvyčių. Pirmiausia turi suvalgyti, kas yra lėkštės viduryje, o paskui jau gali pereiti prie padažo ir bulvyčių. Ji tikėjo: jeigu valgysi naudingą maistą, tai šiek tiek blogo organizmui daug žalos nepadarys.

Tada prasidėjo mūsų grūdinimas: mama kasryt mus su broliu pažadindavo, vesdavo į vonią ir apipildavo lediniu vandeniu iš šulinio kieme. Paskui apsirengę išeidavome į sodą prie namo. Ant žolytės darydavome mankštą, kad išjudintume visą kūną, pratampytume nuo galvos iki kojų pirštelių. Po mankštos dar kelias minutes reikėdavo pamedituoti, pažiūrėti į saulę, kad gautume vitamino D. Lauke mankštindavomės ir per lietų, iki pirmų didelių šalnų. Mes su broliu tikrai vaikystėje beveik nesirgome. Dabar suprantu, kad tokios rytinės procedūros iš tiesų yra labai geras energijos žadinimo būdas. Vis prisimenu, kaip tėvai sakydavo: „Suaugsi, padėkosi.“

Buvau išsiilgusi nesveiko maisto, nes jo namie negaudavau

Padėkojote?

Žinau, kad tą patį bandysiu diegti ir savo vaikams. Dabar visa tai prisiminus, tėtis ir mama man yra kaip herojai, nors vaikystėje tikrai ne kartą pykau dėl tų ritualų. Grįžus po mankštos dar reikėdavo išgerti žaliosios arbatos ir suvalgyti pusę citrinos su medumi. Antri pusryčiai vasaros gale, rudenį irgi vykdavo sode: kriaušės, obuoliai, vyšnios, slyvos – kas tuo metu derėjo, ką radai – tą skynei ir valgei. Prieš išeinant pro duris į mokyklą mama duodavo išgerti stiklinę rauginto pieno: iš Tibeto kažkas buvo parvežęs pieno grybo – per naktį jis suraugindavo pieną ir suteikdavo jam gausybę gyvųjų gerųjų bakterijų. Į mokyklą dar įdėdavo priešpiečius: obuolių, džiovintų abrikosų ar riešutų. Aišku, mokykloje būdavai vienas toks, kuriam įdėtas obuolys, visi kiti atsinešę spurgą, bandelę ar sumuštinį. Bet aš buvau šustra, sugalvojau, kad reikia keistis: kas nori obuolio – keičiu į spurgą, džiovintus abrikosus – į bandelę. Buvau išsiilgusi nesveiko maisto, nes jo namie negaudavau. Kartais, būdavo, „neprakiši“ nė vienam klasiokui to obuoliuko ar draugė pasidalija sumuštiniu ir savo priešpiečių nesuvalgai, tada grįžusi namo sugrūdi tuos obuolius į spintą ir pamiršti. Nebūčiau net prisiminusi, jeigu ne tėtis. Neseniai papasakojo: „Kaip tu galvoji, kas tuos supuvusius obuolius iš spintos ištraukdavo?“ – „Išmesdavai ir nieko nesakydavai?!“ – susigėdau. – „Nesakydavau. Buvau tikras, jeigu vieną kartą nesuvalgei, antrą, kada nors vis tiek suvalgysi.“

Ar ne per radikalus toks auklėjimas?

Į visiškus kraštutinumus tėvai visgi nėjo, suprato, kad nesveiko maisto galime gauti kitur, todėl buvo dar vienas žaidimas – „Sekmadienio saldainiai“. Sekmadieniais mes su broliu gaudavome po lėkštelę saldumynų: keli gabalėliai kramtomosios gumos „Love is...“, keli saldainiai, šokoladukai. Labai mėgau šokoladu glaistytą plombyrą ant pagaliuko. Kadangi į muzikos mokyklą man reikėdavo važiuoti gana toli autobusu, tėvai duodavo pinigų bilietėliams, bet aš arba zuikiu važiuodavau, arba namo pėsčiomis pareidavau, kad už sutaupytus pinigus galėčiau nusipirkti ledų. Tėvai, aišku, suprato, kad mes prasimanome ir saldumynų, ir bandelių, bet vis tiek stengėsi įdėti į mus ką nors gero, sveiko, naudingo.

Prisimeni laiką, kai mama susirgo?

Nežinau, kada tai prasidėjo, bet staiga mama labai nusilpo. Tėtis vis prašė, kad ji eitų pas gydytojus. Tačiau mama buvo labai užsispyrusi – jau buvo pradėjusi sveikai gyventi, valyti organizmą ir manė, kad pati gali įveikti vėžį. Kai sunkios būklės ją buvo išvežę į ligoninę, net pabėgo namo. Jokiais būdais nenorėjo operacijos ir chemoterapijos. Vienu metu atrodė, kad jai iš tiesų pavyko pasveikti: iš lovoje gulinčio, atsikelti negalinčio žmogaus ji vėl virto veiklia, sveika moterimi. Tą vasarą nusprendėme važiuoti piligriminėn kelionėn į Taizé – tėtis liko namie, o aš, brolis ir mama iškeliavome į kaimelį Prancūzijoje. Gal todėl, kad tai buvo paskutinė kelionė su mama, man taip įstrigo atmintyje. Ten aš pirmą kartą pajutau egzistuojant kažkokią aukštesnę energiją, vieną dieną po ceremonijos ašaros pasipylė nevaldomai – tarsi koks apsivalymas įvyko. O grįžus iš Taizé per tris ar keturis mėnesius mamos nebeliko. Man buvo dešimt, iš kur galėjau suprasti, kodėl mama tokia pavargusi ir per dienas nesikelia iš lovos?.. Kodėl grįžusi iš mokyklos galiu užeiti pas ją į kambarį vos pusvalandžiui ar valandėlei – pasimatyti? Atsimenu tik keistai man tada skambėjusią frazę: „Bus lengviau, kai aš išeisiu...“ Nesupratau tų žodžių, bet jie kažkodėl labai skaudžiai žeidė.

Vieną dieną mokykloje, regis, lietuvių kalbos mokytoja visiems davė užduotį: grįžus namo mamos paklausti, kokią lopšinę dainuodavo kūdikystėje. Įžengus į namus nustebino daug žmonių, kažkoks keistas šurmulys, man iškart pradėjo grūsti valerijonų lašus... Supratau, kad mamos nebėra. Pamenu, užsidariau tualete ir kartojau sau: jeigu labai stipriai melsiuosi, viską bus galima pakeisti...

Kas jumis, vaikais, rūpinosi paskui?

Tėtis kažkaip rado jėgų atstoti du žmones ir nepalikti mūsų su broliu likimo valiai. Užteko jėgų net tęsti tai, ką jiedu su mama drauge pradėjo – ugdyti mus sąmoningus, sveikus ir pozityvius. Likę trise su tėčiu mes jautėmės komanda, kuri negali subyrėti.

Labai norėjau, kad tėtis nebūtų vienas, kad vėl pamiltų, susirastų moterį ir jam būtų lengviau gyventi. Dar vaikas būdama supratau, kaip svarbu turėti artimą žmogų. Bet jo meilė mamai buvo vienintelė gyvenime. Manau, jis iki šiol tebejaučia ryšį su ja. Savo meilę tėtis tiesiog perkėlė mums su broliu.

Kas tave, dešimties mergaitę, paskui – paauglę, mokė elementariausių moteriškų dalykų?

Pati mokiausi – iš nuogirdų, iš draugių, vyresnių mergaičių. Turėjau močiutę iš tėčio pusės, bet ji nekalbėjo lietuviškai, o aš tuo metu nemokėjau rusiškai. Ir apskritai niekada neturėjome su ja stipraus ryšio. Tarsi jaučiau slepiamą nuoskaudą, kad jos sūnui taip nepasisekė gyvenime. Taip, ji kartais ateidavo pas mus, paruošdavo valgyti, nuvesdavo, kur reikėdavo, jei tėtis negalėdavo, bet neglaudė mūsų prie savęs. Mamos mama jau seniai buvo mirusi, beje, nuo tos pačios ligos, abiejų senelių irgi nebuvo. Turėjau vienintelę krikšto mamą, bet ji nebuvo stipriai už mane vyresnė, todėl gal nedrįso atstoti mamos. Tiesa, ji man dovanojo knygą apie mergaičių brendimą.

Galbūt tėtis negalėjo išmokyti manęs moteriškumo, bet jis mokė, kaip elgtis, mąstyti, vertinti gyvenimą

Galbūt tėtis negalėjo išmokyti manęs moteriškumo, bet jis mokė, kaip elgtis, mąstyti, vertinti gyvenimą. Man atrodo, išėjus mamai aš labai greitai suaugau. Intuityviai suvokiau, jog turiu apkrauti save kuo daugiau veiklų, kad neliktų laiko galvoti, kas su manimi įvyko. Užklasiniai būreliai, muzikos mokykla, idėjos, kaip prasimanyti pinigų. Vienais metais keliose lysvėse už namo pasodinau narcizų ir pavasarį, nuskynusi žiedus, pardavinėjau. Vasarą ėmiausi prekiauti laikraščiais. Devintokei muzikos mokytoja pasiūlė puse etato dirbti koncertmeistere – uždirbdavau gal penkis šimtus litų. Buvau be galo užsispyrusi ir tikslo siekianti. Man ir dabar niekas nepasakys, kad negalima ar neįmanoma, – noriu ir pasieksiu. Kūriau save pati.

Aktoriaus meistriškumo studijos Vilniuje buvo būdas pabėgti iš Šiaulių?

Tėčiui pasakiau, kad noriu studijuoti Vilniuje. Jis tik paklausė – kaip? „Sugalvosiu, kaip“, – atsakiau. Aišku, jis bandė siūlyti likti Šiauliuose – būtų buvęs bent stogas virš galvos. Bet aš turbūt iš tiesų norėjau pabėgti ir iš Šiaulių, ir nuo savęs. Ten, kur apie mane niekas nieko nežino. Gyventi sostinėje ir būti aktore buvo senos mano svajonės. Įstojusi pirmus metus pasiėmiau studijų paskolą, nes reikėjo mokėti už bendrabutį, pirkti maistą. Paskui pamažu atsirado vaidmenų, vienas kitas renginukas – prasimanydavau pinigų. Po antro kurso vasarą išvažiavau dirbti padavėja į Kiprą. Niekad nesureikšminau: jeigu jau esu aktorė, tai padavėja būti žema, – reikia ir dirbsiu! Man net patiko – gali stebėti žmones, gerti į save skirtingus charakterius. Ir Kipras patiko: saulė, jūra, atsipalaidavę žmonės.

Kipre, atrodo, kuri ir santykius, planuoji tolesnį gyvenimą.

Aš viską bandau išjausti: per širdį perleisti, pajausti, kur mano, kur – ne. Nesu patyrusi daug meilių ar turėjusi galybės santykių – tik keletą išties reikšmingų. Neseniai po dvejų metų draugystės susižadėjome su Peteriu. Jis – pusiau britas, pusiau kiprietis, pastaruosius šešerius metus nuolat gyvena Kipre. Buvome pažįstami jau seniai, kartais susitikdavome bendrų draugų vakarėliuose, bet tik pasisveikindavome, persimesdavome keliais žodžiais. Viskas pasikeitė po draugų kompanijos kelionės į Berlyną – joje buvo ir Peteris. Tiek daug kalbėjomės ir juokėmės, kad grįžus Peteris ėmė kviesti į pasimatymą. Tiesa, sutikau tik po kokio pusmečio. Jaučiausi nepasiruošusi naujiems santykiams, nes neseniai buvau išsiskyrusi su vaikinu po šešerių metų draugystės. Tie santykiai buvo sudėtingi – labiau skaudino ir kankino, nei darė mane laimingą. Gal mūsų charakteriai buvo pernelyg skirtingi, gal nemokėjome bendrauti. Man atrodydavo: sėskim, pasikalbėkim ir tai padės išvengti savaitės nervų, pykčio ir agresijos. Tačiau jam kalbų nereikėjo. Galvojau, kad meile ir nuoširdumu viską galiu pakeisti. Bet galiausiai pati iš gana ramaus žmogaus tapau monstru, kuris šaukia, kelia balsą, nervinasi...

Tėtis per daug nelindo į dūšią, kartais užtekdavo, kad atsisėda šalia

Man jau viduje viską skaudėjo nuo tų santykių. Matyt, nuo pat pradžių reikėjo pamatyti tuos raudonus signalus ir paleisti žmogų. Kaip dažnai mes, moterys, vyrą pasiimame lyg kokį projektą ir bandome perdaryti pagal save. Bet reikia klausyti širdies – pajausti, žmogus tavo ar ne. Jeigu ne tavo – pasitrauk. Išmokau šią pamoką – kad ir skaudžią. Tuose santykiuose buvau save pametusi ir vis graužiausi: juk taip stengiuosi, tiek savęs atiduodu – kaip dabar pasitraukti? Ruošiausi tam turbūt gerus pusantrų ar dvejus metus. O išėjus atrodė, tarsi nuo nulio gyvenimą pradedu, iš naujo vaikščioti mokausi... Galbūt ryžtis padėjo tai, kad tėtis tuo metu buvo Kipre – tarsi turėjau pas ką pabėgti. Tėtis per daug nelindo į dūšią, kartais užtekdavo, kad atsisėda šalia, patyli, paglosto galvą, – palengvėdavo.

Peterį man atsiuntė pats likimas, kai jau buvau bebėganti iš Kipro atgal į Lietuvą, – būčiau nesutikusi tokio nuostabaus žmogaus savo gyvenime. Beje, jis buvo vienintelis, su kuriuo mes dar draugauti nebuvome pradėję, o jis jau išgirdo mano istoriją. Tada, Berlyne, atvirai išsikalbėjome – atrodė, šimtą metų bendraujame, jaučiau jo šilumą, gerumą. Taip natūraliai viskas išsiliejo iš manęs ir iš jo – nustebome, kad net artimiems žmonėms nesame to apie save pasakoję.

Mamos liga skatina tave rūpintis savo sveikata?

Prisipažinsiu, tik visai neseniai pirmą kartą pasitikrinau dėl vėžio rizikos. Suprantu, kad privalėčiau tai daryti vos ne keliskart per metus, bet aš taip ilgai bijojau... Labiausiai vadovaujuosi tėčio įdiegta filosofija: jokio pykčio, keršto, neapykantos ir kuo mažiau streso, nes tokios emocijos formuoja vėžines ląsteles. Jeigu ne tėtis, gal būčiau užaugusi pikta ant viso pasaulio. O jis mokė: kas nors įskaudino – išsivalyk neigiamas emocijas; jeigu nežinai, kaip pasielgti, išlipk iš savęs, truputį paėjėk į šoną ir pasižiūrėk į save iš šalies.