Operos žanras – ypatingas: muziką visada lydi netektys, išdavystės, intrigos. Biografai gretina Giuseppe VERDI (1813–1901) patirtį su operomis – esą kompozitorius pats visa tai patyrė.
NE REKLAMA. Jei Verdi ir taptų operų herojumi, visose būtų valdovas. Jis įkvepia mus prieš Naujuosius rinktis į „Traviatą“, o šiokiadieniais neklausti, ką reiškia nelietuviški žodžiai „Nabukas“, „Rigoletas“, „Aida“, „Trubadūras, „Otelas“, „Don Karlas“. Ir amžininkai italai jį dievino – ne priešokiais, o nuolat – nuo pirmojo kūrinio iki paskutinio maestro atodūsio. Tad vyras neskurdo, nelaukė dramų ar mūzų, kurios motyvuotų jo kūrinius. Jis tiesiog dirbo, kad sėkmė neparodytų užpakalio. Verdi, kaimietis, neturtingų tėvų sūnus, mokėjo branginti savo populiarumą.
NE TIK MOKSLAI. Pirmoji jo sėkmė buvo 1834-aisiais gautas muzikos mokytojo diplomas. Kuklus pedagogas kažkaip atsidūrė Busete, Antonio Barezzi namuose, kurių savininkas prekiavo vynu ir vadovavo miesto filharmonijai.