Elvyra Piškinaitė-Latėnienė – Neturėjau kada sužvaigždėti

Elvyra Piškinaitė-Latėnienė ir Algirdas Latėnas / Tomo Kaunecko nuotrauka
Elvyra Piškinaitė-Latėnienė ir Algirdas Latėnas / Tomo Kaunecko nuotrauka
Šaltinis: Žmonės
A
A

„Kovo 9-ąją švenčiau, nes visus metus su Algirdu pragyvenome savo sodyboje Zarasų rajone. Man ta korona – rojus! – šūkteli Elvyra Piškinaitė-Latėnienė. – Ramybė, niekur nereikia skubėti, darai, ką nori, vaikštai po miškus... Su vyru esame kartu, kaime – tai viskas, ko galiu trokšti.“

Tėvai estetikos mokė savo pavyzdžiu

„Iš vaikystės turiu keletą mielų prisiminimų, susijusių su moterišku grožiu. Man labai patiko, kaip darželio auklėtoja pasidažydavo lūpas, kaip muzikos vadovė susišukuodavo plaukus... Pamenu mamos skaistalus – tokios gražios spalvos, kad man jie atrodė lyg stebuklas! Kai jau buvau vyresnė, mama dovanų gavo nepaprasto dailumo manikiūro rinkinį.

Tai buvo aksominė bordo spalvos dėžutė su įrankiais kaulinėmis kriaunomis... Mamos draugė pamokė, kaip daryti manikiūrą, ir aš tais nuostabiais įrankiais darydavau jį mamai. O šalia gyvenančiai kaimynei padėdavau susisukti plaukus: mes draugavome ir ji kviesdavosi mane jai patalkinti. Kitos kaimynės namuose buvo senų mados žurnalų, kuriuos man leisdavo pavartyti... Kaip aš grožėdavausi manekenėmis vapsvos liemeniu, vilkinčiomis pūstomis suknelėmis!

Nepamenu, kad su mama būtume aptarinėjusios grožio, išvaizdos reikalus, tačiau akyse stovi jos, bibliotekininkės, vaizdas: labai tvarkinga apranga, sugarbanoti plaukai, gintarinė segė... Tėčiui buvo nepaprastai svarbu, kaip atrodo batai, todėl kiekvieną vakarą jis mano ir sesers batus nušveisdavo ir išblizgindavo, kad spindėtų it veidrodžiai. Batai turi būti švarutėliai – tai mano kraujyje. Tėvai estetikos mokė savo pavyzdžiu.“  

O Dieve, koks kompleksas atsirado!

„Vaikystę pravaikščiojau trumpais plaukais su įrištu baltu kaspinu. O taip norėjosi ilgų, storų plaukų kaip sesės! Žmonės aikčiojo: „Kokia Nijolės kasa!“ Deja, maniškiai buvo ne tokie. Bet vėliau plaukus atsiauginau ir visai neblogai atrodė.

Oi, kartą buvau su jais prisidirbusi... Panorau pamatyti Jaunimo teatro spektaklio „Pirosmani, Pirosmani“ premjerą. Ta proga pakeičiau šukuoseną – chemiškai sugarbanojau savo ilgus plaukus. Kaip siaubingai atrodė! Plaukus nudegino ir jie tapo panašūs į avies vilną. Verkiau kirpykloje, verkiau eidama namo... Gerai, kad ataugo.

Buvo laikas, kai kompleksavau dėl kojų. Mokiausi klasėje, kuri, vadovaujama kūrybingos ir teatrališkos auklėtojos, nuolat pasirodydavo mokyklos renginiuose.

Gal tai buvo montažas, skirtas Spalio revoliucijos metinėms... Deklamavau Eduardo Mieželaičio tekstą: „Dviem kojom tvirtai atsirėmęs į žemę / ir dviem rankom tvirtai įsirėmęs į saulę...“ Po koncerto prieina prie manęs mergaitė iš vyresnės klasės ir sako, kad netvėrė juoku, girdėdama šiuos žodžius ir matydama mano plonas kaip pagaliukai kojas...

O Dieve, koks kompleksas atsirado! Iš mokyklos laikų dar yra ir toks prisiminimas: sienlaikraštyje buvo labai supeiktos dvi vyresnių klasių mokinės už tai, kad nusidažė plaukus. Bet aš jų nesmerkiau, priešingai, žavėjausi, nes jos vilkėjo trumpas uniformas ir plaukus rišosi į uodegas. Tai buvo drąsu.“

 Turbūt mano kantrybė trūko

„Ilgai slėpiau, kad ketinu stoti į aktorystę. Juk jei neįstočiau, būtų gėda... Kai pagaliau atskleidžiau savo ketinimus, prasidėjo: „Tai nori būti kaip Mainelytė?“ Abi su Vaiva baigėme Širvintų mokyklą, tik ji anksčiau už mane. Vieną kartą nebeišvėriau ir atšoviau: „Noriu būti tokia kaip aš pati!“ Turbūt mano kantrybė trūko.“         

Puikybė – labai didelė nuodėmė

„Kai pradėjo rodyti „Riešutų duoną“, nuėjau į Vilniaus kino teatrą „Tėvynė“ pažiūrėti mūsų filmo. Niekas manęs tada nepažino ir autografo neprašė. Tačiau per Kino dienas Šiauliuose buvau šokiruota man rodomo dėmesio: aš, tuomet dar studentė, buvau vadinama „gerbiama aktore“, vaišinama tortais...

Jaučiausi labai nejaukiai... Ne renginiuose, bet gatvėje žmonės pradėjo mane atpažinti pasirodžius televizijos serialui „Giminės“. Tačiau žvaigždžių ligos išvengiau. Manau, kad puikybė – labai didelė nuodėmė. Be to, kai prasideda naujas darbas, vėl nusileidi ant žemės, gauni per nosį ir ima atrodyti, kad nieko nemoki... Gal tiesiog buvau labai užimta ir neturėjau kada sužvaigždėti... Dirbau, auginau vaikus. Spektakliai, gastrolės, vaikų darželiai, mokyklos, buitiniai reikalai...“

Turėjome atrodyti kaip pilkos pelytės

„Mokiausi aktorinio meistriškumo kurse, kuriam vadovavo dvi režisierės – Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė. Mano diplome parašyta: dramos aktorius su lėlių teatro specializacija. Pamenu, kaip priekabiai Tamulevičiūtė vertino mūsų, studenčių, išvaizdą: negalėjome ateiti į repeticiją lakuotais nagais, puošniau apsirengusios, turėjome atrodyti kaip pilkos pelytės.

Kodėl būsimų aktorių vadovė taip elgėsi, galiu tik spėlioti. Gal manė, kad raudoni nagai ar lūpos išmuš iš vėžių kolegas?.. Iki dabar man tai didelė paslaptis. Beje, prabėgus nemažai metų po studijų nutiko štai kas: drauge su viena pagyvenusia dėstytoja žiūrėjome tuomečio Tamulevičiūtės kurso studentų darbą. „Bet ir surenka Tamulevičiūtė tokias negražias“, – tarė ji, greičiausiai pamiršusi, kad aš – buvusi šios režisierės auklėtinė. Hmm, nebuvo malonu tai išgirsti...“

 Iki dabar jaučiu rūpestį, meilę

„Ketvirtais mokslo metais mūsų kursas išvažiavo į festivalį tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Mums buvo leista išsikeisti kažkiek rublių į markes, už jas prisipirkome batų, kelnių, spalvingų megztinių – Vokietijoje buvo to, ko Tarybų Lietuvoje nebuvo. Visa konservatorija pavydėjo!

O kai prasidėjo darbas teatre ir ilgos gastrolės, mes, aktorės, megzdavome iš siūlų, parsivežtų iš užsienio. Tai buvo ir kūryba, ir meditacija, ir galimybė originaliau atrodyti. Ir vyrui esu numezgusi tris megztinius. Pajuokausiu: kai tik kildavo noras skirtis, imdavau megzti jam megztinį. Na, gal taip aštriai nebuvo, bet kartu gyvenant visko nutinka, visokių nuotaikų būna. Algirdui be proto daug sveikatos ir nervų kainavo Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis „Ilga kaip šimtmečiai diena“, jis labai sunkiai atsigaudavo po jo.

Man tai reiškė, kad vyras mintyse ir vėl bus kažkur, o mes juk buvome neseniai susituokę ir man norėjosi, kad būtų su manimi... Kartą netgi paklausiau: „Tu su manimi gyveni ar su Nekrošiumi?“ Tas spektaklis – anaiptol ne vienintelis, Algirdas ir kituose Nekrošiaus spektakliuose vaidino... Bet dabar, žiūrėdama iš perspektyvos, kitaip vertinu tuos laikus.

Su Algirdu esame susituokę jau keturiasdešimt dvejus metus. Manau, kad mūsų šeimos pagrindas – pagarba ir atjauta vienas kitam. Būna, supykstu ant vyro, bet tada pagalvoju, kad ir jam tenka dėl manęs tam tikrus dalykus ištverti... Aš iki dabar jaučiu rūpestį, meilę... Kiekvienas rytas tuo prasideda. Nuo pirmų dienų abu norėjome didelės šeimos, mėgome būti gamtoje ir branginome laiką, kurį galėjome būti kartu. Kadangi jo neturėjome daug, prasminga buvo leisti jį gerai, o ne zulinti vienam kitą.“

Kaimynai buvo maloniai nustebinti

„Būdama šeimos sodyboje, aišku, apsieinu be makiažo – tokią, neartistišką, kaimynai mane ir mato. Užtat spektaklis „Kapinių klubas“, kuriame vaidinau su Egle Gabrėnaite ir Nijole Narmontaite, jiems buvo šokas. Mano personažas pirmame veiksme – paprastutė moteris, tokia, kokia aš būnu sodyboje, bet antrame ji neatpažįstamai transformuojasi: tampa seksualiu korsetu apsitempusia, aukštakulnius avinčia, pasidažiusia, plaukus susigarbanojusia gundytoja, kuri šoka, išgyvena aistras... Kaimynai buvo maloniai nustebinti.

Tai – pirmas mano vyro režisuotas spektaklis, kuriame sutikau vaidinti. Porą kartų atsisakiau, nes buvau labai užimta „Lėlės“ teatre ir darbą dviejuose teatruose būtų buvę sudėtinga derinti. Trečią kartą paprašyta sutikau, nes vėl pasakyti „ne“ būtų buvę tiesiog negražu, be to, jei kviečia, manęs reikia spektaklyje. Todėl buvo skaudu išgirsti nuomonę, kad gavau vaidmenį kaip režisierienė...

Tiesą sakant, Gabrėnaitės ir Narmontaitės draugijoje nesijaučiau labai tvirtai: aš juk – iš „lėliukų“, o jos – iš dramos teatro... Visą gyvenimą jutau skeptišką požiūrį į „Lėlės“ teatro aktorius ir tai, matyt, suformavo šiokį tokį kompleksą. Dar jaučiau labai didelę atsakomybę dėl vyro spektaklio ir nerimavau, kaip seksis bendradarbiauti su dramos teatro žvaigždėmis... Bet noriu pasakyti, kad „Lėlės“ teatre dirbdama visada buvau savo vietoje ir kad toli gražu ne kiekvienas dramos aktorius sugebėtų padaryti tai, ką mes, lėlių teatro aktoriai, mokame ir darome. Oi, tai nelengva!“

Laisvai bendrauju „Hario Poterio“ lygmeniu su anūkais

„Turiu tris vaikus. Įdomiausia man dukros Emilijos karta, trisdešimtpenkiamečių. Jie tokie pilietiški, darbingi, įdomūs, smalsūs... O jaunėlis Izidorius neleidžia pasenti. Aš „Harį Poterį“ perskaičiau, kai tik knygą išleido, nes vakarais skaičiau sūnui, kuriam tuo metu buvo gal ketveri. Ryte pasižymėdavau baisias vietas ir jų Izidoriui neskaitydavau, kad neišgąsdinčiau. Dabar laisvai bendrauju „Hario Poterio“ lygmeniu su anūkais.“         

 Labai smagu duoti patarimą, kai jo prašo

„Su dukra kartais pasikalbame apie grožio reikalus, tačiau viena kitos nemokome. Nesistengiame to daryti jokioje srityje. Stengiamės neprašytos nesibrauti į viena kitos gyvenimą. Labai smagu duoti patarimą, kai jo prašo.“ ⦿