„NewCrush“ įkūrėja Karolina Barasnevičiūtė: ką daryti, kad neužgestų motyvacija su pirma nesėkme?

Viešėdama internetinėje laidoje „Pradėk iš naujo“ moteris dalijosi, jog ne visi etapai jos gyvenime buvo lengvi ar džiuginantys, tačiau tai, anot jos, natūralu. Svarbu yra tai, dėl kokio tikslo judi į priekį ir kaip moki save motyvuoti esamame taške.

„Visada norėjau kūrybiškai išreikšti save, padaryti aplinką kažkuo įdomesnę – įmesti tam tikros ugnelės, – kalbėjo Karolina. – Man visą laiką atrodo svarbu klausti, o kaip galima padaryti tam tikrą dalyką geriau?“

Versle ir gyvenime – tarp užsidegimo ir perfekcionizmo

A. M.: Kokios savybės yra verslumo lakmuso popierėlis – tai, kas parodo, kad turi verslumo gyslelę? Kokios žmogaus savybės yra svarbios, kad galėtų pradėti savo verslą?

K. B.: Jų yra nemažai. Pačioje pradžioje, kai pradedi ir dar nematai sėkmės rezultatų, nežinai, kaip bus, ar pasiseks, ypač svarbu yra tikėjimas, kad pasiseks. Nors dar nepasisekė. Tai yra įdomus konceptas. Svarbu turėti užsispyrimo.

Ir aš tikiu, kad reikia degti ta veikla, tikėti ja. Nes ta ugnelė greitai užgęsta, kai tik pirmąkart kažkas nepavyksta. Aš neįsivaizduoju, kaip galima parduoti produktą, paslaugą, bet ką – kai netiki ar nemyli to. Kažkiek laiko taip, bet tam tikru momentu vis tiek atsidursi ten, kur arba užgesti tu, arba verslas. Tai yra labai svarbu. Reikia būti atkakliam, siekti, nepasiduoti.

A. M.: Labai daug žmonių, ypač iš laidos PIN auditorijos, augo taip, kad didžiąją dalykų dalį gyvenime jie darė per jėgą. Pradedant dar nuo mokyklos, kur reikėjo daryti namų darbus, kur dauguma dalykų jiems buvo neįdomūs. Tuomet atsiranda ribojanti nuostata, kad turiu viską daryti per jėgą.

Regis, tau taip nebuvo, bet kaip tau atrodo, ką daryti tiems žmonėms, kurie yra įstrigę tame, kad viskas vyksta sunkiai?

K. B.: Nesakyčiau, kad man to nebuvo. Mokykla tikrai nebuvo mėgstamiausias mano dalykas, tik paradoksas toks, kad aš visąlaik mokiausi labai gerai ir norėjau būti dešimtukininkė. Po to, kai išėjau iš mokyklos, daug vėliau, kai sukūriau savo verslą, pagalvojau, kodėl aš taip stengdavausi? Jei negaudavau gero pažymio, tėvai nieko manęs neversdavo, nė vieno žodžio nepasakydavo.

Tėčiui, kuris yra verslininkas, mokykla ar universitetai nėra taip svarbu. Tad aš niekada neturėjau spaudimo, kaip kiti mano draugai. Bet aš visąlaik mokiausi – drebėdavau, kaip norėdavau gauti gerą pažymį. Man tuo metu – ypač, kai gyvenau ne Lietuvoje – tai buvo tarsi įrodymas kitiems, nes kitaip gal aš neverta būti čia, nes esu ne iš JK, nesu viena iš jų, bet aš bent jau atsistosiu šalia dėl tų gerų pažymių.

Man tai buvo pasitikėjimo savimi laiptelis. Nebuvo tai, kad būčiau dievinusi mokslą ir man patiktų laisvu laiku mokytis. Tai buvo dalykas, kurį turiu padaryti ir turiu padaryti gerai. Aišku, tai, kad noriu viską gerai daryti, tęsėsi ir toliau.

Nebuvo, kad akys žibėjo, bet kartais aš moku sau pati užsidegti tą ugnelę.

Kažkuriuo metu dirbau ir pas tėtį – nepasakyčiau, kad tai buvo mano svajonių veikla. Nebuvo, kad akys žibėjo, bet kartais aš moku sau pati užsidegti tą ugnelę. Galvoju, jeigu jau čia esu ir kažkurį laiką būsiu, tai padarykim geriausiai, ką aš galiu padaryti čia su tuo užsidegimu (o gal per tą laiką sugalvosiu kažką kito, labiau uždegančio mano ugnelę).

Nesakyčiau, kad man labai mokykla, universitetas, darbas tėčio įmonėje patiko. Nebuvo taip. Tik kai atradau savo veiklą, įkūriau savo verslą („NewCrush“), jau akys tikrai užsidegė.

Kaip motyvuoti save, kad ir kokiame gyvenimo taške būtum

A. M.: Gal atsimeni istorijų ar pavyzdžių, apie kuriuos galėtum papasakoti? Juk jau kuriant savo verslą tu tikrai susiduri su tokiomis užduotim, projektais, kurie, supranti, turi būti padaryti, tačiau, kaip sakai, juos darant akys nežiba. Sakai, kad sugebi save užsimotyvuoti. Kokia to paslaptis? Kaip tau tai pavyksta? Koks procesas? Kaip tu tai atrandi?

Esu girdėjęs posakį, kad jei nerandi mylimo darbo, tai pamilk tą, kurį turi. Kaip tą padaryti?

K. B.: Daug galėtų būti atsakymų. Labai malonus jausmas – nesvarbu, kokioje srityje dirbi – yra kai išmoksti ko nors naujo. Jei galvoji, kad noriu šitam darbe būti geresnis, tai ką man reiktų daryti – gal išmokti naujų įgūdžių? Mane ir, manau, daug ką tai labai veža. Visi norim progresuoti.

Naujų įgūdžių mokymasis, susijusių su ta vieta, kurioje esi (nesvarbu, kad tai galbūt nėra svajonių vieta), savaime kuria naujas mažas pergales, nes tampi vis šiek tiek geresnis. Pavyzdžiui, tai gali būti „šaltas skambutis“ pardavimuose, kuris pavyko, nes tu išdrįsai ir jį atlikai – galvoji, puiku. Tuomet natūraliai užsidegi.

Labai malonus jausmas – nesvarbu, kokioje srityje dirbi – yra kai tu išmoksti kažko naujo.

Vienoje knygoje perskaičiau, kad geriausias pardavimas yra po pardavimo, dėl to, kad tada labiausiai užsimotyvuoji. Tik dabar, kai kažką pardavei, galvoji, važiuojam toliau! Nesvarbu, kad yra 12 val. nakties – staiga turi labai daug energijos, galvoji, labai gerai pavariau. Tuomet tiki pirmiausia pats savimi.

O kitu atveju aš galvoju, gerai, koks mano tikslas? Turi truputį susireflektuoti, pasidaryti sau mini apmąstymą, kad nebūtum be tikslo ir be prasmės tame darbe. Jeigu tas darbas tuo metu yra tik tam, kad užsidirbtum pinigų, sumokėtum nuomą laikinai, tai taip sau ir pasakai – šis darbas tarnauja mano tikslui šiuo metu.

Dažnai matau ir girdžiu iš aplinkos, ypač jaunesnių žmonių, kad jie nori, kad pirmas darbas būtų superdidelis verslas ar svajonė – kad iš karto po mokyklos ar universiteto ateitum tiesiai į svajonę. Retai kada taip būna. Yra tik vienetai tokių žmonių – ir jiems turbūt labai labai pasiseka.

Tiesiog tokia realybė, viskas yra OK, kad pirmas tavo darbas nėra svajonių darbas. Reikia labai tai racionalizuoti: viskas OK, šiuo metu tai tarnauja vienam tikslui, bet kokie mano tolimesni tikslai? Ką norėčiau pabandyti? Tada susidėlioti žingsnius, kaip aš galėčiau link to eiti.

A. M.: Taip, labai svarbu į tai nesukristi. Esu matęs nemažai pavyzdžių, kai žmonės pradeda dirbti darbą iš reikalo ir paskui kažkodėl nustoja tikėti, kad gali kažką kito daryti. Atrodo, nėra čia taip blogai. Nežinau, kaip nepamiršti to, kad tai yra tarpinė stotelė.

Kai kalbėjai apie pardavimus, prisiminiau klausęs knygą, kur buvo nusakyta daugybė įvairiausių dalykų, ką gali padaryti padavėja, kad gautų daugiau arbatpinigių. Net ir tokiam darbe, kuris daug kam yra pirminė ir laikina stotelė, galima atrasti neišsemiamų augimo lobių.

K. B.: Daug kas ieško, kaip čia mane darbe sumotyvuos – vadovas ar įmonė. Kartais reikia ir patiems imtis iniciatyvos, ne laukti kažko, o skaityti knygą, klausyti tinklalaides ir tada tai atsiranda. Kai norim ir ieškom, mes randam sprendimus.

Savo komandoje išsigryninome A lygio žaidėjo vertybę. Nesvarbu, kokioj tu pozicijoj dirbi, tu visą laiką gali būti geriausias vadovas, asistentas, pardavėjas – A lygio (ką tai reiškia tavo pareigose) komandos narys. Tad jei aš būsiu padavėja – būsiu ta, kuri gauna daugiausiai arbatpinigių arba daugiausiai žmonių bus laimingi. Tokie dalykai uždega.

Mokykla Jungtinėje Karalystėje – iššūkis ne kiekvienam

A. M.: Norėčiau paklausti apie tavo išvažiavimą į Jungtinę Karalystę. Vis dar negaliu patikėti, kad būdama 14 m. pati tai sugalvojai. Kaip tu dabar žiūri, kas lėmė, kad tu sugalvojai tuo metu išvažiuoti studijuoti į JK?

K. B.: Dabar sunku lįsti atgal į savo galvą, bet kai reflektuojant galvoju, kad buvo ir aplinka – tėvai turėjo draugus, kurių vaikai jau buvo JK internatinėse mokyklose, vadinamose boarding schools, kur gyveni ir mokaisi. Mokiausi gimnazijoje Kaune, 8 klasėje, ir galvojau, nejau aš dar 4 metus šitaip, šioje mokykloje būsiu? Praradau prasmę, ugnelę ir pradėjau ieškoti, kaip ją vėl įsižiebti.

Mokiausi labai gerai, bet mačiau, kad jeigu liksiu, man ji turbūt ir užges. Jaučiau, kad man reikia kažko naujo, savęs išmetimo iš komforto zonos, iš tos aplinkos. Tikrai įtaką darė ir tai, kad kitiems bendraamžiams ar vyresniems ten labai patiko.

Tada pradėjau tėvų to prašyti. Tėtis iš pradžių sakė, kad visai išprotėjau, bet mano mama šią mintį palaikė. Nors kaip tėvas ir pats žinai, kaip reikėtų savo vaiką paleisti… Su skaudančia širdim, su ašarom, bet mano mama turi tikrai gerą nuojautą, kad viskas bus gerai. Ir aš išsiprašiau. Jie pakalbėjo su kitų vaikų tėvais, kad išvažiavusiems viskas gerai ir jie labai patenkinti.

A. M.: Koks to procesas? Tiems paaugliams, kurie galbūt irgi to norėtų, papasakok, kaip tai atrodo?

K. B.: Yra agentūros, kuriuos tuo užsiima, suranda mokyklų variantus. Anglija didelė, tad priklauso, kur mokykla yra. Kitiems svarbu, kad toje mokykloje jau būtų buvę lietuviai, kad galėtų pabendrauti, pasiklausti. Tuomet laikai egzaminus, priklausomai į kokią klasę stoji – anglų kalbos ir pagrindinių pamokų anglų kalba. Išlaikai egzaminus ir tada lauki atsakymų, ar tave priima.

Mes su tėvais važiavom į kelias mokyklas pažiūrėti, kuri jų tinkama. Tačiau norėčiau pasakyti, kad Anglijos mokyklos yra tikrai ne visiems. Reikia labai įsivertinti – nėra taip, kad visiems dabar reikia ten važiuoti. Aš labai to norėjau, važiavau, bet tai tikrai nebuvo lengva.

A. M.: Papasakok, kad žmonės galėtų įsivertinti, kokie kriterijai.

K. B.: Kai nuvažiavau, mano mokykloje nebuvo nė vieno lietuvio, buvau ten pirmoji. Dauguma buvo britai ir apie 200 užsieniečių – nuo Kinijos iki Vokietijos. Aš buvau vienintelė lietuvė. Mūsų mokykloje buvo sustiprinta anglų kalba, aš galvojau, kad beveik laisvai šneku angliškai, bet kai išvažiavau į Angliją, supratau, kad angliškai aš nešneku. Šnekamoji kalba yra visiškai kitokia, jau nekalbu apie pamokas.

Man pačiai buvo sunku, pirmus tris mėnesius verkiau. Bet kažkas viduj sakė, kad viskas bus gerai. Iškentėk tuos 3 mėnesius ir viskas bus gerai. Tai nebuvo didžiulė kančia, bet kankino tai, kad esu viena, neturiu draugų…

Man pačiai buvo sunku, pirmus tris mėnesius verkiau. Bet kažkas viduj sakė, kad viskas bus gerai.

Ir Lietuvoje, kai keiti mokyklą, yra sunku – turi iš naujo kurti savo socialinį ratą, bandyti susidraugauti. Ir tai sunkiau, kai nesi vienas iš jų – tavęs niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Jie iš pradžių labai palaikydavo atstumą. Jautėsi, kad yra britai, kurie turi savo draugus, ir mes, užsieniečiai. [A. M.: Visi rateliais…] O iš pradžių tas „ratelis“ buvo tiesiog mano.

Bet pradėjau galvoti, na, tai ką, reikia megzti ryšius, bandyti pačiai eiti – tai buvo lipimas iš komforto zonos. Tu turi inicijuoti, eiti pats. Nors aš esu ekstravertė, yra visokių ekstravertų – nesu ta, kuriai labai patinka eiti į naujas pažintis. Nemėgstu naujų žmonių grupių, jei mane ten įmeta.

Man tai yra diskomfortas, net jei tai ir nesimatys. Lygiai tas pats buvo ir ten. Bet po truputį natūraliai mezgi santykius ir, išties, man labai palengvėjo, kai susiradau draugių. Juk buvo tokių kaip aš, kurios atvykusios irgi neturėjo draugų. Tad kai atsirado draugai, viskas pradėjo gerėti. Tada integravausi į mokyklą.

Kodėl svarbu nepasakyti „ne“ už kitą žmogų

A. M.: Kalbant apie pažintis, kadangi esu introvertas, man tai sudėtinga sritis. Prieš 4 ar 5 m. pradėjau to mokytis, nes tai man pasirodė naudingas įgūdis. Aš turėjau nuostatą, kad žmonės nenori, kad tu prie jų lįstum. Bet tai labai pasikeitė, kai pradėjau prieiti prie žmonių ir supratau, kad žmonės dažnai patys bijo inicijuoti pirmą ryšio užmezgimą. Bet kai inicijuoji, tai tarsi palengvėja. Ir nesvarbu, ar šneki, koks gražus šiandien oras – tu žengi pirmą žingsnį ir tada kitam atsiranda galimybė taip pat tą ryšį užmegzti. Kaip buvo tau? Ar tu turėjai nuostatų?

K. B.: Labai gera frazė, kurią vartoju iki šiol: nepasakyti „ne“ už kitą žmogų. Aš labai dažnai šią frazę esu naudojusi, iki šiol darbe ją naudojam.

Dažnai sau galvoje susikuriam kliūčių… Kodėl mes nenorim megzti ryšių? Nes nepatogu, nes kaip čia tam žmogui pasirodys, kaip čia ką jis pasakys, neatrašys. Ir tu tą scenarijų susikūrei galvoj kol dar net niekas neįvyko.

Kai manęs klausia apie pažintis, kaip tu sužinojai viena ar kita, ypač šiuo metu, kai augant „NewCrush“ verslui atsirado nauji procesai ir nežinome, ką toliau daryti, aš irgi – mezgu pažintis, ieškau žmonių, kurie tai daro. Lygiai taip pat ir Anglijoj – neturėjau jokių strategijų. Pradedi ir tas pirmas priėjimas būna sunkiausias, bet po to tikrai pasidaro lengviau.

Labai gera frazė, kurią vartoju iki šiol: nepasakyti „ne“ už kitą žmogų.

Po pirmo, antro, trečio karto supranti, kad nieko čia baisaus, niekas per galvą neduos, blogiausia, truputį palaikys atstumą, bet nieko baisaus neatsitinka. O jei ryšių nemegsi, tai tikrai nebūsi jokiam rate. O jei pabandysi, tai ramu bus širdy, kad pabandžiau.

A. M.: Kaip ir su visais dalykais, tu tarsi lauki, kol ta galimybė pati ateis ir pasiprašys. O tai beveik niekada neįvyksta…

Visą pokalbį apie tai, kaip Karolina po mokslų ir studijų JK grįžo į Lietuvą ir pradėjo savo mylimą verslą bei apie jos vidinius asmenybės pokyčius, žiūrėkite čia.