Rašydama knygą „Kūnai“, žurnalistė Akvilė KAVALIAUSKAITĖ (33) negalvojo apie jokius apdovanojimus. Tiesiog rašė tai, kas jai rūpėjo: pasakojo apie žmones, šiame atšalusiame ir susvetimėjusiame pasaulyje dar išsaugojusius gebėjimą jausti. Dvylikos novelių knyga lengvai rado kelią į skaitytojų rankas ir širdis, o autorei atnešė 2020-ųjų Metų knygos apdovanojimą.
Šiuo metu, kai nutinka ne tiek jau daug sielą džiuginančių įvykių, gauti apdovanojimą už geriausią metų kūrinį turėtų būti tikrai smagu. Ar tikėjaisi?
Kai mano knyga rinkimuose pateko tarp penkių geriausiųjų, supratau, kad yra tokia tikimybė. Bet turbūt labiausiai nustebau, kai ją apskritai nominavo. Net silpna pasidarė: nominuojami Sigitas Parulskis, Undinė Radzevičiūtė, dideli ir žinomi vardai, – ir staiga greta jų atsiduriu aš, tarsi koks viščiukas su savo antra knyga, išėjusia po penkerių metų pertraukos...
Kai atsiduri tarp titanų, užgriūva atsakomybė: tai gal man reikia daugiau rašyti? O laimėti, be abejo, nuostabu. Apie laimėjimą sužinojau iš anksto, buvo labai sunku iki ceremonijos išlaikyti paslaptį – norėjau ja dalytis su visu pasauliu. Šiaip ne taip iškentėjau, o kai pasigyriau, kad užplūdo sveikinimai... Visgi neįtikėtina, kad ta knyga žmonėms kažką davė: pasirodo, nėra taip, kad knygos šiais laikais niekam nerūpi.
O man smagu, kad pagaliau padariau tai, kas turi pabaigą. Visi kiti mano darbai – periodiniai, jie nesibaigia: nufilmuoju vieną reportažą televizijos laidai „(Ne)emigrantai“ – jau kitas herojus trepsi ir laukia, parašau vieną straipsnį žurnalui „Happy 365“ – dar trys eilėje rikiuojasi... Tokia žurnalisto duona. Niekada nebūna taip, kad štai – baigiau darbus, dabar atsipūsiu: vis tiek kažkas galvoje kirba. Tad knyga – vienintelis darbas su laiminga pabaiga.